*
Lietau, šią išpažintį tau rašau.
Jau daug metų praradau,
Tik tave aš temačiau.
Upės šąlo ir vėl plūdo,
Gėlės vyto ir vėl pražydo.
O aš į tave vieną težiūrėjau.
Ir nežinau ko prašyt dabar turėčiau,
Daugiau lietaus, ar iš vis sausros.
Nežinau ko iš tiesų reikėtų,
Bet mano širdis vėl nori būt laisva.
*
Pirmasis pavasario žiedas,
Man amžiais primena tave.
Pirma pražydusi žybuoklė,
Vėl sugražina tikėjimą .
Kad laukų gėlėse,
Vėl veidą tavo išvysiu.
Kad paukščių giesmėse,
Tavo balsas vėl skambės.
Kartu su tekančiais upeliais aš skubu,
Ten, kur būdavai ir tu.
Sugrįžtantys paukščiai,
Man lyg sugrįžtanti viltis.
Kad vėl naujai dienai išaušus,
Susitiksim - tu ir aš.
*
Pavasariui į širdį beldžiant, suklustu,
Nejau jau laikas išnykti pamažu?
Atrodo, tik tave mylėt pradėjau,
O jau sudie ištart skubu.
Kaip greit mums laikas šis prabėgo,
Pažint tavęs gerai nesugebėjau.
Ir laukti gausiu vėlgi aš,
Kitos žiemos, kito tavęs...
*
Vėlei išgirstu,
Giesmes aš vieversių.
Jos kalbą seną tęsia,
Kurioj esi ir tu.
Girdžiu ir aiškiai suvokiu,
Kad jau namų kelių žengi vėl tu.
Ir kužda man gegutė paslapčia,
Kad metas bėgti pas tave.
Net suklupt dabar nėra baisu,
Kai vėlgi tavo balsą išgirstu...
Kiek laiko jau prabėgo,
Kiek mėnesių praleidom.
Mes viens be kito,
Be bendrų gyvenimo dienų...
