2012 m. spalio 4 d., ketvirtadienis
Dienos
2011 m. lapkričio 21 d., pirmadienis
Prisiminimai
2011 m. spalio 24 d., pirmadienis
memories

Sometimes, when the time to remember comes,
Be pavadinimo

Norėčiau ir vėl naktimi su tavimi kalbėti,
2011 m. rugpjūčio 22 d., pirmadienis
2011 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis
Trumpa kūryba iš Lenkijos. 08-02

*Mažuti, myliu tave aš gal net truputį,
Ir nors mūsų meilė dieną tik žaidimas.
O naktį tai tik seksas ir kinas,
Man tai įtinka, nes aš noriu būt nuo visko laisva.
Tad pažaiskim dar truputį,
Tą mudviejų sukurtą žaidimą.
Atlikim savo roles idealiai,
Ir nepadarykim jokių klaidų.
Jokių klaidų, tokių kaip jausmai,
Nepradėkim jausti kažko daugiau, nei reikia.
Nepradėkim mylėti vienas kito,
Tegul visa tai išlieka tik principai.
-O mažuti ,- kartosiu tau kai norėsi,
Ir pageidausiu girdėti tavo atsaką.
-O mažuti ,- ištarsiu tada, kai žaidimas prasidės,
Ir taip pat sakysiu, kai jis pasibaigs.
Jokių jausmų ar emocijų,
Tik suvaidintas malonumas.
Jokių reakcijų į kažkieno žodžius,
Ir jokių svajonių apie ateitį kartu.
Jokių nukrypimo nuo scenarijaus,
Mums abiems tereikia vieno.
Tad pasilikim tam mažam rate,
Ir po velnių - laikykimės pačių sukurtų taisyklių.
O mažuti, gal jau padariau aš klaidą,
Ir pradėjau galvoti ko nereikia.
Tikriausiai teks užbaigti žaidimą,
Ir palikti tik seksą bei kiną.
Bet jei tau tai nepatiks,
Ištarsiu sorry ir padėsiu tašką.
Jokio sekso, jokio kino,
Daugiau nieko, ir mūsų neliks.
*Aš negalvojau,
Kad iš meilės stogas gali nuvažiuoti,
Negalvojau,
Kad dėl jos iš bado mirti pradėsiu.
Nebūčiau taip pagalvojus,
Ar patikėjusi kitais.
Bet štai papuoliau į tą verpetą,
Iš kurio ištrūkti niekaip negaliu.
Ryte keliuosi su mintim,
Kaip labai tavos meilės aš geidžiu.
Naktimis užmingu,
Su svajom, kaip tave apkabinu.
Mano alkio,
Patenkint niekas negali.
Mano troškimų,
Išpildyti nepajėgus nei vienas.
Tai ką dabar turėčiau daryti,
Kai tiek galva tiek siela priklauso tau ?
Ką po velnių dabar daryti,
Kad nemirčiau iš bado be tavęs ?
Tiesiai šviesiai sakau,
Nepasotinama esu.
Gausiu tave, reikalausiu dar daugiau,
O kol kas, marinsiu save badu...
*Mūsų meilė - maskaradas,
Mes lyg lėlės tampomos už virvučių.
Mūsų meilė - lyg beviltiškas žaidimas,
Kuriame laimėti galimybių nėra.
Kai liečiu tavo kūną,
Pamirštu, kad esu tik pėstininkas kažkieno lentoje.
Kai bučiuoju tavas lūpas,
Man nerūpi, kad rankos surištos tvirtai už manęs.
Kad ir ką begalvočiau,
Mintys apie tave aukščiausiai visko.
Kad ir ką bedaryčiau,
Visi veiksmai mane veda prie tavęs.
Tai keista, ir baugu,
Žinau, kad kažkas mane valdo.
Ir vis dėl to mėginu pabėgti,
Patekti į tavo meilės glėbį.
Nors tavo meilės aš ir neprašau,
Nors pasitenkinu tik bučiniais švelniais.
Giliai širdy aš gerai žinau,
Kad mudu abu - tik kažkieno žaidimo dalis.
*Pro savo mažą langelį,
Iš savo ramaus kampelio.
Žvelgiu aš tiesiai, į beribę erdvę,
Kurioje ieškau tik tavęs.
Pro nulinkusius senyvus medžius,
Pro garbingus protėviu kapus.
Aš žengiu į nežinomus tolius,
Kad ten kažkur atrasčiau tave.
Na ir kas,
Kad mano akys regėti negali.
Na ir kas,
Kad kelio nežinau aš gerai.
Mane kojos veda ten,
Kur širdis ir siela sako.
Mano rankos kabinasi visko,
Kas aiškiai primena tave.
Pro klampią upę,
Pro kandančius erškėtrožių sodus.
Aš žengiu pirmyn su mintimi,
Kad galų gale atsitrenksiu į tave.
Aš dažnai sapnuoju,
Kad mudu esam kartu.
Aš dažnai įsivaizduoju,
Kad pats susirandi mane.
Na ir kas,
Kad mano lūpos negali prasiverti.
Na ir kas,
Kad nemoku aš kalbėti.
Vien mano rankų mostai,
Aiškiai nusako koks tu esi.
Vien mano besiveržianti iš krūtinės širdis,
Gertiau nei kas kitas atsako į klausimą - Ar tai tu?
2011 m. birželio 14 d., antradienis
Kartojai....Įtikinėjai.

Aš - tavo kūrinys
2010 m. rugpjūčio 14 d., šeštadienis
Sunao ni narenakute

Jejung! Klyktėliu kiekvieną kartą nubudusi ir neradusi tavęs šalimais. Jau ilgiau nei du metus gyvenu tylėdama ir neišsakydama kaip labai tave myliu. Kas dieną matau tave nusišypsanti savo miela šypsena ir noriu nepravirkti, bet tai neįmanoma. Aš verkiu, nes negaliu tau pasakyti Aishiteru. Kai tavo akys pažvelgia į mane, aš visa nuraustu, o tu vėl nusišypsai ir man pritrunka oro. Bent karta norėčiau ryte rasti tave laikantį mano ranką ir besišypsantį. Tada nepulčiau verkti ar raudonuoti, tada šypsočiausi kaip ir tu ir tavęs nepaleisčiau iš savo glėbio. Puikiai suprantu, kad to niekuomet nebus, bet pasvajoti juk galima kiekvienam, net ir man.
Žinai, šiandien tave regėjau tiek daug kartų, kad maniau plyš širdis jeigu tu nenusišypsosi ir nepasisuksi į mane. Jau buvau pasirengusi parkristi ir nebe atsikelti, bet staiga tavo rankos pradėjo tiestis į mane. Nežinau ar tai tebuvo nelemtas sutapimas, bet tavosios rankos suteikė man jėgų. Išgyvenau šią parą ir atsidususi užmigau kartu su tavo veidu. Sapne tave šaukiau visais man žinomais tavo vardais. Kas kartą juos išgirdęs tu plačiai nusišypsodavai ir priglausdavai savo lūpas man prie skruosto, nors tai mane tiesiog žudydavo. Kas kartą sapnuodama kaip tu paėmi mane už rankos ar apkabini, aš žinodavau, kad tai baigsis ir man skaudės, bet negalėdavau atsispirti pagundai pabūti su tavimi bent akimirką. Kaip ir kiekvieną kartą tau vos prabilus man nelikdavo pasaulio. Tau kalbat gyvendavau tik tavimi, tavo balsu... Žinau, kaip dabar tai baisiai skamba, kai tu taip toli nuo manęs, o aš tavęs ilgiuosi ir verkiu pasislėpusi nuo kitų akių. Tu nesugebėjai man pasakyti kaip labai mane myli, o aš to taip pat nesugebėjau. Dabar klykiu į žvaigždėta dangų, kaip labai tavęs man trūksta ir kaip tave myliu. Bet ar tai gali duoti kažką, kai tu už jūrų marių ?
Širdį pervėrė lyg strėlė, nes išgirdau tavo aksominį balsą kuris garsiau nei bet kada riktelėjo Aishiteru... Parkritusi ant kelių stengiausi išlaikyti galvą ir žvelgti į žvaigždes kurios man priminė tave. Išleisdama paskutinį savo atodūsi aš sugebėjau ištarti tik tavo vardą Jaejoong ir pasidaviau, pasidaviau žinodama, kad nuo šios akimirkos galėsiu būti amžinai šalia tavęs...

