Rodomi pranešimai su žymėmis prisiminimai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis prisiminimai. Rodyti visus pranešimus

2012 m. spalio 4 d., ketvirtadienis

Dienos



Aš tikiuosi, kad tu mane vis dar girdi,
Tikiuosi, kad vardo mano nepamiršti...

Buvo dienos ir naktys,
Žiemos ir vasaros beribės.
Buvai tu ir aš,
Buvom mes abu.

Tarp vyšnių baltų,
Tarp žvaigždžių ryškių.
Viens kitą mes laikėm,
Mylėt vis žadėjom.

Prabėgo jau metai,
Vieni ir antri.
O šaltas tavo veidas,
Išliko toks pat.

Kaip skaudu ir graudu,
Prisiminti dienas.
Kai nieko brangesnio,
Nebuvo už MUS.

Aš vis dar tikiuosi, vis dar viliuosi,
Kad giliai širdyje, tu dar prisimeni jas...





2011 m. lapkričio 21 d., pirmadienis

Prisiminimai

Laikas bėga neišpasakytai greitai. Mes skubame, stengiamės kuo daugiau patirti, pamatyti, sužinoti, pasisavinti.
Per visą tą skubantį ir nelaukiantį laiką, mes kartais sugebame patirti tokių dienų, kokios jau buvo. Kurias mums malonu prisiminti, ir visai nesvarbu ar tada mes juokėmės, ar verkėm.
Būna, kad sukausto mus baimė žengti žingsnį ir išgyventi tai, ką jau kažkada patyrėm, bet tada reikia sau priminti, kad to kas jau buvo, niekada daugiau nebus.
Štai, kad ir vėl šiandien nueini į filmą, kurį žiūrėjai prieš kelis metus. Vėl užplūsta panašus jausmai, jaudulys, susidomėjimas ar nusivylimas. Tu galvoji - ir vėl bus kaip tada, bet...
Apsidairęs susivoki, kad filmo plakatas ne tas, kad atmosfera jau kita. Net žmonės supantys tave ne tie patys, jų veiduose ne tokios šypsenos, o į tave jau žvelgia ne tos pačios akys. Ir tu. Tu pats esi jau ne tas, kaip prieš kelis metus. Kai protas tai suvokia, širdis dar stengiasi neigti, ji bando tau sugrąžinti vadinamus prisiminimus apie tai, kas šiuo metu taip bendra su tuo kas buvo...
Pripažinkim, juk kartais tikrai yra malonu ir gera išgirsti ilgai negirdėtą dainą, senai skambėjusią melodiją, prieš daug laiko skaitytą eilėraštį ar citatą iš knygos. Kokie jausmai užplūsta vėl viską patyrus po kelių metu ? Liūdesys - kad to kas buvo jau nesugrąžinsi ? Sumišimas - kaip gi gali nesuvokti kas čia dabar darosi ? Laimė - kad tu turėjai galimybę visai tai patirti ?
Nežinau kaip kam, bet man galiausiai tikrai patinka prisiminti viską su šypsena. Net ir savo padarytas klaidas. Gal dėl jų ir verkdavau, bet kai praėjus laikui pažvelgiu atgal, suvokiu - tai buvo geriausios dienos, nesvarbu kas ir kaip. Man to trūks, nors ir dabar nėra blogai.

2011 m. spalio 24 d., pirmadienis

memories


Sometimes, when the time to remember comes,
I hope than I will have a chanse to ran away from it.
And when I can't do that,
With a broken heart I 'm remembering everything...

The snowy day, when we played war,
The cold weather when you were holding me in your arms.
The hot chocolate, which you made yourself,
And the hot bed, in which you brought me .

The stormy night, when you were holding my hand,
The night with no electricity, when we were siting in the candle light.
The time, when clock strucked 12 and we kiss,
The time, when we promised to never let go.

And when the time to forget this things comes,
I will try to run away, like I did before.
Just because,
In the end, I'm still loving you.

Be pavadinimo


Norėčiau ir vėl naktimi su tavimi kalbėti,
Kai už lango tamsu, bet mums tai nesvarbu.
Norėčiau ir vėl šypsotis išvydus tavo vardą sušvintant manam telefone,
Ir žinoti, kad vėl būsiu gerai suprasta.

Būtų malonu nepulti verkti vos prisiminus tave,
Kai už lango ta pati tamsa, o telefonas guli ramus.
Ir kai skruostais manais ritasi ašaros sūrios,
Būtų tikrai gera sulaukti iš tavęs elektroninio smailo.

Tad kai nustosiu meluoti vėl sau,
Tikiuosi ir tu vėl suprasi mane!

2011 m. rugpjūčio 22 d., pirmadienis


Jau nustojo suktis,
Manoji karuselė.
Jau seniai nebeskamba,
Rami lopšinė.

Kur dingo visa tai,
Kas teikė man tiek džiaugsmo ?
Kas išjungė gražias šviesas,
Ir sustabdė skambėjusią melodiją ?

Jau nepamenu,
Kada girdėjau tą širdžiai mielą melodiją.
Jau nepamenu,
Kada sėdėjau ant ratu besisukančio arkliuko.

Ar dar kada gausiu progą,
Nubraukti tas miegančias dulkes ?
Ar kada vėl bus tas metas,
Kai muzika mylima suskambės?

2011 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis

Trumpa kūryba iš Lenkijos. 08-02





*Mažuti, myliu tave aš gal net truputį,

Ir nors mūsų meilė dieną tik žaidimas.

O naktį tai tik seksas ir kinas,

Man tai įtinka, nes aš noriu būt nuo visko laisva.


Tad pažaiskim dar truputį,

Tą mudviejų sukurtą žaidimą.

Atlikim savo roles idealiai,

Ir nepadarykim jokių klaidų.


Jokių klaidų, tokių kaip jausmai,

Nepradėkim jausti kažko daugiau, nei reikia.

Nepradėkim mylėti vienas kito,

Tegul visa tai išlieka tik principai.


-O mažuti ,- kartosiu tau kai norėsi,

Ir pageidausiu girdėti tavo atsaką.

-O mažuti ,- ištarsiu tada, kai žaidimas prasidės,

Ir taip pat sakysiu, kai jis pasibaigs.


Jokių jausmų ar emocijų,

Tik suvaidintas malonumas.

Jokių reakcijų į kažkieno žodžius,

Ir jokių svajonių apie ateitį kartu.


Jokių nukrypimo nuo scenarijaus,

Mums abiems tereikia vieno.

Tad pasilikim tam mažam rate,

Ir po velnių - laikykimės pačių sukurtų taisyklių.


O mažuti, gal jau padariau aš klaidą,

Ir pradėjau galvoti ko nereikia.

Tikriausiai teks užbaigti žaidimą,

Ir palikti tik seksą bei kiną.


Bet jei tau tai nepatiks,

Ištarsiu sorry ir padėsiu tašką.

Jokio sekso, jokio kino,

Daugiau nieko, ir mūsų neliks.



*Aš negalvojau,

Kad iš meilės stogas gali nuvažiuoti,

Negalvojau,

Kad dėl jos iš bado mirti pradėsiu.


Nebūčiau taip pagalvojus,

Ar patikėjusi kitais.

Bet štai papuoliau į tą verpetą,

Iš kurio ištrūkti niekaip negaliu.


Ryte keliuosi su mintim,

Kaip labai tavos meilės aš geidžiu.

Naktimis užmingu,

Su svajom, kaip tave apkabinu.


Mano alkio,

Patenkint niekas negali.

Mano troškimų,

Išpildyti nepajėgus nei vienas.


Tai ką dabar turėčiau daryti,

Kai tiek galva tiek siela priklauso tau ?

Ką po velnių dabar daryti,

Kad nemirčiau iš bado be tavęs ?


Tiesiai šviesiai sakau,

Nepasotinama esu.

Gausiu tave, reikalausiu dar daugiau,

O kol kas, marinsiu save badu...



*Mūsų meilė - maskaradas,

Mes lyg lėlės tampomos už virvučių.

Mūsų meilė - lyg beviltiškas žaidimas,

Kuriame laimėti galimybių nėra.


Kai liečiu tavo kūną,

Pamirštu, kad esu tik pėstininkas kažkieno lentoje.

Kai bučiuoju tavas lūpas,

Man nerūpi, kad rankos surištos tvirtai už manęs.


Kad ir ką begalvočiau,

Mintys apie tave aukščiausiai visko.

Kad ir ką bedaryčiau,

Visi veiksmai mane veda prie tavęs.


Tai keista, ir baugu,

Žinau, kad kažkas mane valdo.

Ir vis dėl to mėginu pabėgti,

Patekti į tavo meilės glėbį.


Nors tavo meilės aš ir neprašau,

Nors pasitenkinu tik bučiniais švelniais.

Giliai širdy aš gerai žinau,

Kad mudu abu - tik kažkieno žaidimo dalis.


*Pro savo mažą langelį,

Iš savo ramaus kampelio.

Žvelgiu aš tiesiai, į beribę erdvę,

Kurioje ieškau tik tavęs.


Pro nulinkusius senyvus medžius,

Pro garbingus protėviu kapus.

Aš žengiu į nežinomus tolius,

Kad ten kažkur atrasčiau tave.


Na ir kas,

Kad mano akys regėti negali.

Na ir kas,

Kad kelio nežinau aš gerai.


Mane kojos veda ten,

Kur širdis ir siela sako.

Mano rankos kabinasi visko,

Kas aiškiai primena tave.


Pro klampią upę,

Pro kandančius erškėtrožių sodus.

Aš žengiu pirmyn su mintimi,

Kad galų gale atsitrenksiu į tave.


Aš dažnai sapnuoju,

Kad mudu esam kartu.

Aš dažnai įsivaizduoju,

Kad pats susirandi mane.


Na ir kas,

Kad mano lūpos negali prasiverti.

Na ir kas,

Kad nemoku aš kalbėti.


Vien mano rankų mostai,

Aiškiai nusako koks tu esi.

Vien mano besiveržianti iš krūtinės širdis,

Gertiau nei kas kitas atsako į klausimą - Ar tai tu?

2011 m. birželio 14 d., antradienis

Kartojai....Įtikinėjai.


Sakei nebijoti,kilti aukštyn,
Taip kaip pakyla, balti vieversiai.
Žadėjai laikyti, už rankos tvirtai,
Tikėti, kad viskas ir taip bus gerai.

Kartojai žinąs,
Kur visko pradžia.
Įtikinėjai,
Kad ji dar yra...

Laikei mane, kai kristi norėjau,
Buvai šalia, lyg viltis mana.
Stiprybės ir ryžto, tu vis man žadėjai,
Galiausiai tyliai pats tai davei.

Kartojai žinąs,
Kur tai nuves.
Įtikinėjai,
Kad meilė yra...

Paleidai mane, kai to paprašiau,
Nuvilt nenuvylei, dabar tai žinau.
Sakei, kad mylėsi per amžius mane,
Tad ačiū - nes tai buvo tiesa.

Kartojai žinąs,
Kur mano lemtis.
Įtikinėjai,
Kad ji prieš akis.

Aš - tavo kūrinys


Sulipdei mano vardą
Iš bemiegių naktų.
Sukūrei man veidą
Iš jūros bangų.

Šildei mane,
Lyg saulė vaikus.
Mylėjai mane,
Kaip žemę dangus.

Padėjai man kilti,
Pažinti, patirti.
Padėjai suprasti,
Kuo noriu aš būti.

Nupylei man kelią,
Iš rūtų gelsvų.
Sakei eiti tiesiai,
Suklupt nebijot.

2010 m. rugpjūčio 14 d., šeštadienis

Sunao ni narenakute


Atradau, tad įkelsiu.

Jejung! Klyktėliu kiekvieną kartą nubudusi ir neradusi tavęs šalimais. Jau ilgiau nei du metus gyvenu tylėdama ir neišsakydama kaip labai tave myliu. Kas dieną matau tave nusišypsanti savo miela šypsena ir noriu nepravirkti, bet tai neįmanoma. Aš verkiu, nes negaliu tau pasakyti Aishiteru. Kai tavo akys pažvelgia į mane, aš visa nuraustu, o tu vėl nusišypsai ir man pritrunka oro. Bent karta norėčiau ryte rasti tave laikantį mano ranką ir besišypsantį. Tada nepulčiau verkti ar raudonuoti, tada šypsočiausi kaip ir tu ir tavęs nepaleisčiau iš savo glėbio. Puikiai suprantu, kad to niekuomet nebus, bet pasvajoti juk galima kiekvienam, net ir man.

Žinai, šiandien tave regėjau tiek daug kartų, kad maniau plyš širdis jeigu tu nenusišypsosi ir nepasisuksi į mane. Jau buvau pasirengusi parkristi ir nebe atsikelti, bet staiga tavo rankos pradėjo tiestis į mane. Nežinau ar tai tebuvo nelemtas sutapimas, bet tavosios rankos suteikė man jėgų. Išgyvenau šią parą ir atsidususi užmigau kartu su tavo veidu. Sapne tave šaukiau visais man žinomais tavo vardais. Kas kartą juos išgirdęs tu plačiai nusišypsodavai ir priglausdavai savo lūpas man prie skruosto, nors tai mane tiesiog žudydavo. Kas kartą sapnuodama kaip tu paėmi mane už rankos ar apkabini, aš žinodavau, kad tai baigsis ir man skaudės, bet negalėdavau atsispirti pagundai pabūti su tavimi bent akimirką. Kaip ir kiekvieną kartą tau vos prabilus man nelikdavo pasaulio. Tau kalbat gyvendavau tik tavimi, tavo balsu... Žinau, kaip dabar tai baisiai skamba, kai tu taip toli nuo manęs, o aš tavęs ilgiuosi ir verkiu pasislėpusi nuo kitų akių. Tu nesugebėjai man pasakyti kaip labai mane myli, o aš to taip pat nesugebėjau. Dabar klykiu į žvaigždėta dangų, kaip labai tavęs man trūksta ir kaip tave myliu. Bet ar tai gali duoti kažką, kai tu už jūrų marių ?

Širdį pervėrė lyg strėlė, nes išgirdau tavo aksominį balsą kuris garsiau nei bet kada riktelėjo Aishiteru... Parkritusi ant kelių stengiausi išlaikyti galvą ir žvelgti į žvaigždes kurios man priminė tave. Išleisdama paskutinį savo atodūsi aš sugebėjau ištarti tik tavo vardą Jaejoong ir pasidaviau, pasidaviau žinodama, kad nuo šios akimirkos galėsiu būti amžinai šalia tavęs...