2013 m. kovo 5 d., antradienis
Leisk~
2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis
Tam nėra galo :/
Kodėl, kodėl, kodėl... Kodėl tu mane taip skaudžiai apgavai, kai viskas, ką tau esu padariusi – tai mylėjusi neišpasakytai, be galo, be krašto...
Atrodo, gyvenimas būti geresnis ir negali. Dienų ir laiko neskaičiuojam, šypsenos iš veidų nesitraukia, viskas atrodo tiesiog tobulai.
-Myliu tave ,- eilinį kartą ištariu, prieš užmerkiant akis, bet jau daugiau nei šimtąjį kartą neišgirstu iš tavęs jokio atsako tik „Mm..Ir aš“. Nejaugi taip sunku dar trumpam priversti dirbti savo žandikaulio raumenis ir pasakyti vieną žodį ? Taip... Tikriausiai, kad tau sunku, bet nesvarbu, nes vis tiek tave myliu.
Nubudusi ryte ir neradusi tavęs šalimais, sutrinku. Kur gi tu pasidėjai šeštą valandą ryto ? Lėtai išlipusi iš lovos patraukiu ilgu, bet siauru koridoriumi vedančiu iš mūsų kambario į vonią ir svetainę. Visur tylu. Vonia tuščia, sausa, tavęs čia tikrai nebūtą. Svetainė tokia pat, kokią palikome praėjusią naktį. Šiek tiek apverstą, išmėtytomis pagalvėmis, parvesta vyno taure, kuri paliko ryškią raudoną balą ant šviesaus medžio grindų. Tavęs ir čia nebūta. Tai kur gi tu ? Einu tolyn... Dar vienas koridorius, toks pat siauras, bet toks trumpas, it kilimėlis prie lauko durų. Virtuvė, ir ji nepaliesta. Lėkštės vis dar ant stalo, stiklinė su sulčių likučių tebestovi ant kriauklės krašto. Viskas taip pat. Sutrinku. Kur dar tu galėjai patraukti ? Ar verta tikrinti lauko duris ? Gal geriau tiesiog vėl grįžti į lovą ir trumpam užmigti, o paskui..Paskui gal tu vėl būsi šalia manęs ? Nežinodama ką daryti, galiausiai pasirengiu ir žengiu link lauko durų. Vienas žingsnis, antras, trečias... Kiek gi tų žingsnių reikia, kad iš virtuvės pasiekčiau duris ? Kiek gi užtrukčiau bėgdama jų atidaryti, jei kiltų katastrofa ? Nežinau. Niekada apie tai nesusimąsčiau. Nebuvo laiko. Nebuvo priežasties. Su didžia baime ir viltimi ištiesiu ranką. Oo, kad ta spyna duryse vis dar būtų užrakinta du kartus, o prašau... Palenkiu rankeną. Užrakinta. Bent tiek gerai. Giliai įkvepiu ir pasuku raktą. Vienas trakšt, reikia kad dalis spynos jau atrakinta. Dar vienas, ir mano širdis galės nusiraminti. Vėl suku raktą, laukiu to garso, bet... Mano akys prasiplečia. Jokio trakšt. Raktas pilnai spynoje neapsisuka. Durys užrakintos...Ne mano rankomis. Mano drebanti ranka atsitraukai nuo rankenos, akys pradeda greičiau mirksėti. Pirmą kartą per visą savo gyvenimą po šiuo stogu, aš pasileidžiu bėgomis atgal į miegamą, kur viskas ir prasidėjo. Lova sujaukta, kilimas užlinkęs. Viskas kaip ir likę po nakties. Prilekiu prie spintos, praveriu jos duris ir lieku stovėti sustingusi. Akyse ašaros. Tuščia. Tuštuma pasiglemžusi tavo spintos dalį. Nieko nėra. Nė menkiausios iš marškinių ištrūkusios sagos. Nieko. Mano rankos, it kokios šimtametės moters, užveria tas duris. Kojos neša atgal į lovą. Pagalvė šlampa nuo ašarų...
Kiek kartų visa tai pasikartojo ? Kiek kartų ieškojau tavęs ? Kodėl mano pasąmonė tokia žiauri ? Kodėl viskas, ką darau pastaruosius tris metus, tai atkuriu potyrius iš tos nakties, iš paskutinės mudviejų nakties kartu ? Ar tai kada nors baigsis ? Ar sugebėsiu kažkada išmokti vėl gyventi ? Vėl nebijoti sakyti „Myliu“ ? Ar ateis ta diena, kai tuštumą spintoje pakeis nauja valdžia ? Kai durys vėl bus rakinamos du kartus ? Kai indai bus išplaunami ? Vynas netelkšos balomis ant grindų ? Nežinau... Atsakymų neturiu.. Jų tik laukiu...Bet kol kas viskas man atrodo per daug neigiama.
Vėl imu vyno taurę į rankas. Pažvelgiu į tą raudoną skystį ir atsidūsėju. Priglaudusi taurę prie lūpų, paragauju gerai jau žinomo Itališko skonio ir tada iš rankų paleidžiu taure. Nukritusi žemėn ji nesudūžta, tik viskas iš jos pasipila. Taurė nusiridena iki sienos ir palei save palieką raudoną upelį. Vynas ant grindų lėtai plečiasi, užima savo poziciją. Atsisėdų ant sofos. Kairė ranka šveičia šalin spalvotas pagalvėles, dešinė – žurnalus. Giliai įkvėpusi susiveliu rankomis plaukus ir pakylu ant kojų. Lygiai dvidešimt vienas žingsnis iki kambario. Duris paspiriu su koja, užkliūnu už kilimo, jo kraštas užsiriečia, parkrentu į lovą. Persiverčiu į savo pusę. Atsikvėpiu.
-Myliu tave ,- ištariu širdingai ir užmerkiu akis.
Viskas vėl kartojasi.
2012 m. spalio 4 d., ketvirtadienis
Dienos
2012 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis
O, meile... Šaukiau aš tave
2012 m. liepos 14 d., šeštadienis
Tamsios mintys [Tikėjausi niekada daugiau jų neturėsiu]
2012 m. sausio 6 d., penktadienis
Kažkada buvom viename pasaulyje...

Dar atsimenu dainas, kurias man parašei,
Iš galvos nedingsta kiekvienas tavo gitaros akordas.
Aukštos ir žemos natos, kurias tu dainuodavai naktimis,
Iki šių dienų užsilikusios mano širdyje.
Laikas beveik nieko pakeisti nesugebėjo,
Tu vis dar ten, kur tave palikau...
Kai išaušta diena, tarp debesų amžinai regiu tavo veidą,
O žvelgdama į po lietaus užsilikusias balas - tavas skaisčias akis.
Atėjus vakarui vėsiam, galiu pajusti tavo kvapą,
Ir tą ramų alsavimą šalia mano kaklo.
Laikas beveik nieko pakeisti nesugebėjo,
Žemė ant kurios aš stoviu, vis dar ta pati...
Kai žiemą keičia pavasaris,
O vasarą ruduo.
Taip aš keičiu savo prisiminimus,
Apie tave tuo metų laiku.
Laikas beveik nieko pakeisti nesugebėjo,
Aš vis dar ateinu po tavo langu...
Ir kai tu naktimis manęs nebe sapnuoji,
Kai nustoji minėti mano vardą kur tik papuolą.
Aš bandau leisti sau pamiršti,
Kad kažkada būtent aš sakiausi taip pasielgsianti.
Laikas beveik nieko pakeisti nesugebėjo,
Tik štai mes viens kito savuos pasauliuos sutikti negalim...
2011 m. spalio 24 d., pirmadienis
Be pavadinimo

Norėčiau ir vėl naktimi su tavimi kalbėti,
2011 m. spalio 21 d., penktadienis
Prisiminus ką rašydavau seniau ...nesigauna jau tas pats
2011 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis
Fuck u / Tam žmogui kurį galiu mylėti tik iš šono

2011 m. liepos 3 d., sekmadienis
Ką vis dėlto tu man reiškei

-Ei!
2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis
Širdies skausmas

2010 m. lapkričio 11 d., ketvirtadienis
Netyčia priverčiau tave suklusti
Tu niekada gerai manęs nepažinojai,
Kartais apsimesdavai kad supranti,
Nors iš tiesų tai buvo tik melas,
Kad galėtum prieiti arčiau.
Sakei, kad myli ir nori būti kartu,
Nors tikriausiai gerai nesupratai kas yra meilė.
Dažnai girdėjau tave kartojant, kad brangi tau esu,
Bet iš tiesų tu taip negalvojai.
Žinau, gal tau atrodo, kad ir tu man patinki,
Kad ir aš tave myliu bei branginu,
Bet tiesa tiesiog tyra,
Tu man tik mylimas draugas.
Suprask ir nepyk,
Tiesiog kitaip mylėt nemoku.
Prašau, neversk manęs daugiau liūdėti,
Ir pasistenk viską pamiršti.
Paleisk kvailas svajas,
Apie bent kokią ateiti kartu.
Surask kitą sielą,
Kuri tavęs tik ir laukia.
Meldžiu, išklausyk ir nepeik,
Žinau, dabar mane keiki.
Priimsiu, bet kokius tavo žodžius,
Nes pati esu dėl visko kalta.
Na taip, gerai, mėgstu save kaltinti,
Tai tu gerai žinai.
Bet šį kartą sakau nuoširdžiai,
Geriau išeik iš mano gyvenimo.
2010 m. spalio 10 d., sekmadienis
Išvykai ir man neliko nieko
Buvo tada, kai tu išvykai.
Nuo to laiko kiekviena žiema atrodė,
Lyg paprasta diena...
Manęs nebedžiugino skambūs varveklių ansambliai
Nei linksmos kalėdinės giesmės
Nuo to laiko pamiršau kaip džiaugtis,
Džiaugtis gyvenimu...
Paskutinis kartas kai linksma šokinėjau per balas,
Buvo tada, kai tu lakstei šalia su skėčiu ir šypsojaisi.
Nuo to laiko, gaivus lietus manęs nebe džiugina,
O ir balo nebevilioja kaip kadaise
...
Nuo tada, kai tu išvykai su ašaromis akyse,
Kartu išsidanginai ir mano širdį bei sielą.
-O tik jos ir mokėjo džiaugtis,
Be jų ir manęs nėra...
Be jų nėra MŪSŲ.
2010 m. rugsėjo 26 d., sekmadienis
Prisiminimai
Netikėtai mano mintis užplūdo seni vaizdiniai
Galinga britvutė, ir raudonas, sūrus kraujas...
Kažkada su tuo gyvenau ir nieko daugiau man nereikėjo...
Dabar perbėga šiurpas, kai pagalvoju, kad tai buvo mano rankos,
Rankos kurios kraujavo, o dabar spindi randais
Rankos, kurios stipriai laikė suspaudusios britvutę, tam, kad galėtų užbaigti savo gyvastį...
Suvirpa mano širdis, kai pagalvoju, kad kažkada vėl tai darysiu,
Vėl man atsibos gyventi ir vėl aš norėsiu viską pabaigti...
Gal tada tai bus veiksminga...
Gal tada pagaliau užbaigsiu savo kančias...



