Rodomi pranešimai su žymėmis Skausmas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Skausmas. Rodyti visus pranešimus

2013 m. kovo 5 d., antradienis

Leisk~



Leisk suvirpinti tavos širdies stygas,
Leisk nors trumpam prisiliesti.
Leisk parodyt tau ką reiškia mylėti,
Leisk išmokyt kaip reikia tikėti.

Leisk už rankos tave palydėti,
Į naują rytojų, į naują tave.
Leisk baimes tavas nors trumpam atidėti,
Ir suteikt tau ramybę, kurios dabar taip reikia.

Leisk nors sykį pažvelgt į tave,
Kaip kad anksčiau žvelgdavai į mane.
Leisk nors trumpam sugražinti tai,
Ką per amžių amžius man išdalinai.

2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Tam nėra galo :/




Kodėl, kodėl, kodėl... Kodėl tu mane taip skaudžiai apgavai, kai viskas, ką tau esu padariusi – tai mylėjusi neišpasakytai, be galo, be krašto...

Atrodo, gyvenimas būti geresnis ir negali. Dienų ir laiko neskaičiuojam, šypsenos iš veidų nesitraukia, viskas atrodo tiesiog tobulai.
-Myliu tave ,- eilinį kartą ištariu, prieš užmerkiant akis, bet jau daugiau nei šimtąjį kartą neišgirstu iš tavęs jokio atsako tik „Mm..Ir aš“. Nejaugi taip sunku dar trumpam priversti dirbti savo žandikaulio raumenis ir pasakyti vieną žodį ? Taip... Tikriausiai, kad tau sunku, bet nesvarbu, nes vis tiek tave myliu.

Nubudusi ryte ir neradusi tavęs šalimais, sutrinku. Kur gi tu pasidėjai šeštą valandą ryto ? Lėtai išlipusi iš lovos patraukiu ilgu, bet siauru koridoriumi vedančiu iš mūsų kambario į vonią ir svetainę. Visur tylu. Vonia tuščia, sausa, tavęs čia tikrai nebūtą. Svetainė tokia pat, kokią palikome praėjusią naktį. Šiek tiek apverstą, išmėtytomis pagalvėmis, parvesta vyno taure, kuri paliko ryškią raudoną balą ant šviesaus medžio grindų. Tavęs ir čia nebūta. Tai kur gi tu ? Einu tolyn... Dar vienas koridorius, toks pat siauras, bet toks trumpas, it kilimėlis prie lauko durų. Virtuvė, ir ji nepaliesta. Lėkštės vis dar ant stalo, stiklinė su sulčių likučių tebestovi ant kriauklės krašto. Viskas taip pat. Sutrinku. Kur dar tu galėjai patraukti ? Ar verta tikrinti lauko duris ? Gal geriau tiesiog vėl grįžti į lovą ir trumpam užmigti, o paskui..Paskui gal tu vėl būsi šalia manęs ? Nežinodama ką daryti, galiausiai pasirengiu ir žengiu link lauko durų. Vienas žingsnis, antras, trečias... Kiek gi tų žingsnių reikia, kad iš virtuvės pasiekčiau duris ? Kiek gi užtrukčiau bėgdama jų atidaryti, jei kiltų katastrofa ? Nežinau. Niekada apie tai nesusimąsčiau. Nebuvo laiko. Nebuvo priežasties. Su didžia baime ir viltimi ištiesiu ranką. Oo, kad ta spyna duryse vis dar būtų užrakinta du kartus, o prašau... Palenkiu rankeną. Užrakinta. Bent tiek gerai. Giliai įkvepiu ir pasuku raktą. Vienas trakšt, reikia kad dalis spynos jau atrakinta. Dar vienas, ir mano širdis galės nusiraminti. Vėl suku raktą, laukiu to garso, bet... Mano akys prasiplečia. Jokio trakšt. Raktas pilnai spynoje neapsisuka. Durys užrakintos...Ne mano rankomis. Mano drebanti ranka atsitraukai nuo rankenos, akys pradeda greičiau mirksėti. Pirmą kartą per visą savo gyvenimą po šiuo stogu, aš pasileidžiu bėgomis atgal į miegamą, kur viskas ir prasidėjo. Lova sujaukta, kilimas užlinkęs. Viskas kaip ir likę po nakties. Prilekiu prie spintos, praveriu jos duris ir lieku stovėti sustingusi. Akyse ašaros. Tuščia. Tuštuma pasiglemžusi tavo spintos dalį. Nieko nėra. Nė menkiausios iš marškinių ištrūkusios sagos. Nieko. Mano rankos, it kokios šimtametės moters, užveria tas duris. Kojos neša atgal į lovą. Pagalvė šlampa nuo ašarų...

Kiek kartų visa tai pasikartojo ? Kiek kartų ieškojau tavęs ? Kodėl mano pasąmonė tokia žiauri ? Kodėl viskas, ką darau pastaruosius tris metus, tai atkuriu potyrius iš tos nakties, iš paskutinės mudviejų nakties kartu ? Ar tai kada nors baigsis ? Ar sugebėsiu kažkada išmokti vėl gyventi ? Vėl nebijoti sakyti „Myliu“ ? Ar ateis ta diena, kai tuštumą spintoje pakeis nauja valdžia ? Kai durys vėl bus rakinamos du kartus ? Kai indai bus išplaunami ? Vynas netelkšos balomis ant grindų ? Nežinau... Atsakymų neturiu.. Jų tik laukiu...Bet kol kas viskas man atrodo per daug neigiama.

Vėl imu vyno taurę į rankas. Pažvelgiu į tą raudoną skystį ir atsidūsėju. Priglaudusi taurę prie lūpų, paragauju gerai jau žinomo Itališko skonio ir tada iš rankų paleidžiu taure. Nukritusi žemėn ji nesudūžta, tik viskas iš jos pasipila. Taurė nusiridena iki sienos ir palei save palieką raudoną upelį. Vynas ant grindų lėtai plečiasi, užima savo poziciją. Atsisėdų ant sofos. Kairė ranka šveičia šalin spalvotas pagalvėles, dešinė – žurnalus. Giliai įkvėpusi susiveliu rankomis plaukus ir pakylu ant kojų. Lygiai dvidešimt vienas žingsnis iki kambario. Duris paspiriu su koja, užkliūnu už kilimo, jo kraštas užsiriečia, parkrentu į lovą. Persiverčiu į savo pusę. Atsikvėpiu.
-Myliu tave ,- ištariu širdingai ir užmerkiu akis.

Viskas vėl kartojasi.

2012 m. spalio 4 d., ketvirtadienis

Dienos



Aš tikiuosi, kad tu mane vis dar girdi,
Tikiuosi, kad vardo mano nepamiršti...

Buvo dienos ir naktys,
Žiemos ir vasaros beribės.
Buvai tu ir aš,
Buvom mes abu.

Tarp vyšnių baltų,
Tarp žvaigždžių ryškių.
Viens kitą mes laikėm,
Mylėt vis žadėjom.

Prabėgo jau metai,
Vieni ir antri.
O šaltas tavo veidas,
Išliko toks pat.

Kaip skaudu ir graudu,
Prisiminti dienas.
Kai nieko brangesnio,
Nebuvo už MUS.

Aš vis dar tikiuosi, vis dar viliuosi,
Kad giliai širdyje, tu dar prisimeni jas...





2012 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

O, meile... Šaukiau aš tave




Ieškojau aš meilės, kai švietė pilnatis, nakti mėnulio:

-O, kur tu, meile mana?
Ar dar tebelauki manęs,
Ar tiki, kad ateisiu?

Prašiau Dievų, it pranašų kokių:
-Nušvieskit man kelią,pas meilę maną.
Ir kai nušvito negrįstas kelias,
Puoliau aš juo, tik pas tave.

-Aš čia, jau čia ,- surikau nakčiai gūdžiai,
-Aš čia, jau čia, ar matai tu mane?
-Aš čia, jau pas tave,- kaip niekada su meile,
Šaukti pradėjau jausmingai.

-Aš čia, jau čia ,- kartu kalbėti medžiai pradėjo,
-Aš čia, jau čia ,- kuždėjo žolė po mano kojom.
-Aš čia, jau pas tave ,- tyliai ištariau,
Su už kalnų kylančia saule.

Bėgau ir klupau, kad tik tave pasiek galėčiau;
-O, meile tu mana ,- tyliai aš kuždėjau.
Ir kaip dar niekad, kaip dar niekad,
Tave vieną mylėt rimtai pasižadėjau.

Kai skausmo ašaros mirgėt pradėjo,
Kai jau šaukti nebegalėjau, supratau.
Pasiekiau tave, o meile tu mana,
Pasiekiau ir amžiams likau aš drauge.

2012 m. liepos 14 d., šeštadienis

Tamsios mintys [Tikėjausi niekada daugiau jų neturėsiu]




Išverkti akis,
Pamiršti kaip kvėpuoti.
Užjausti nereikia,
Viskas pabodo.

Daugiau gyvent nenoriu,
Skausmas vemti verčia.
Tikėjimas senai išgaravo,
Vilties ir tos neturėjau.

Kiek visko patyriau,
Kiek visko įvyko.
Nė kart nesustojai,
Nė kart nepagalvojai.

Skaudėjo labai,
Kai mylėti bandžiau.
Verkiau dar ilgai,
Po to, kai netekau.

Kai netekau visko,
Kas kažkada brangu man buvo.
Kai netekau to,
Ko gražinti nebegalima

********

Išnaikink klausą,
Panaikink regą.
Nebelaisk kalbėti,
Nebeleisk jausmus turėti.

Priversk viską pamiršti,
Priversk neegzistuoti.

Širdį mano išplėšk,
Viską ką turiu – sunaikink.
Gali ir be galvos mane palikti,
Ar venas išdarkyti.

Džiaugsmo gyventi nematau,
Noro, ir to neturiu.
Troškimą tik vieną įgyvendink,
Egzistenciją mano užbaigti padėk.

Uždusink,
Užsmauk.
Viską ką turiu,
Atimk!

Pakaruokliu paversk,
Skenduoliui į poras atiduok.
Ką tik nori su manimi daryk,
Kad tik nieko daugiau jausti negalėčiau.

2012 m. sausio 6 d., penktadienis

Kažkada buvom viename pasaulyje...


Dar atsimenu dainas, kurias man parašei,

Iš galvos nedingsta kiekvienas tavo gitaros akordas.

Aukštos ir žemos natos, kurias tu dainuodavai naktimis,

Iki šių dienų užsilikusios mano širdyje.


Laikas beveik nieko pakeisti nesugebėjo,

Tu vis dar ten, kur tave palikau...


Kai išaušta diena, tarp debesų amžinai regiu tavo veidą,

O žvelgdama į po lietaus užsilikusias balas - tavas skaisčias akis.

Atėjus vakarui vėsiam, galiu pajusti tavo kvapą,

Ir tą ramų alsavimą šalia mano kaklo.


Laikas beveik nieko pakeisti nesugebėjo,

Žemė ant kurios aš stoviu, vis dar ta pati...


Kai žiemą keičia pavasaris,

O vasarą ruduo.

Taip aš keičiu savo prisiminimus,

Apie tave tuo metų laiku.


Laikas beveik nieko pakeisti nesugebėjo,

Aš vis dar ateinu po tavo langu...


Ir kai tu naktimis manęs nebe sapnuoji,

Kai nustoji minėti mano vardą kur tik papuolą.

Aš bandau leisti sau pamiršti,

Kad kažkada būtent aš sakiausi taip pasielgsianti.


Laikas beveik nieko pakeisti nesugebėjo,

Tik štai mes viens kito savuos pasauliuos sutikti negalim...

2011 m. spalio 24 d., pirmadienis

Be pavadinimo


Norėčiau ir vėl naktimi su tavimi kalbėti,
Kai už lango tamsu, bet mums tai nesvarbu.
Norėčiau ir vėl šypsotis išvydus tavo vardą sušvintant manam telefone,
Ir žinoti, kad vėl būsiu gerai suprasta.

Būtų malonu nepulti verkti vos prisiminus tave,
Kai už lango ta pati tamsa, o telefonas guli ramus.
Ir kai skruostais manais ritasi ašaros sūrios,
Būtų tikrai gera sulaukti iš tavęs elektroninio smailo.

Tad kai nustosiu meluoti vėl sau,
Tikiuosi ir tu vėl suprasi mane!

2011 m. spalio 21 d., penktadienis

Prisiminus ką rašydavau seniau ...nesigauna jau tas pats

Kai kraujas vėl pradės tekėti,
Ne tik venomis, bet ir nuo rankų pirštų.
Kai tavo kūnas nebejaus nieko,
Kai karštas skruostas palies atvėsusias vonios plyteles...

Kai nenorėsi daugiau tu gyventi,
Ir kentėti ar tai džiaugtis gyvenimo teikiamais privalumais.
Nebijok pasielgti kvailai ir neatitaisomai,
Nes tai išlaisvina tave..Bet ne kitus...

2011 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

Fuck u / Tam žmogui kurį galiu mylėti tik iš šono


Pagaliau vadinama naktis,
Man pasidarė tamsi.
Nors kažkodėl,
Per dažnai ji buvo šviesi.

Pagaliau mano primerktos akys,
Pamatė realybę.
Tą skaudžią, šaltą,
Ir per daug ne mielą.

Pagaliau aš išsivadavau,
Iš tų vadinamų tavo kerų.
Pagaliau sugebėjau suvokti,
Kaip viskas yra iš tiesų.

Ar dabar man gyvenimas kitoks ?
Taip. Jis jau ne toks spalvotas.
Ar dabar jau kažkas su manim kitaip?
Taip. Mano širdis jau ne ta.

Ir tiesą pasakius,
Nežinau kur eiti ir ką daryti.
Viskas veda atgal prie tavęs,
O to labiausiai man nereikia.

Ir nepyk,
Kad į tave pažvelgi negaliu.
Man per daug skaudu,
Aš per daug kenčiu.

Bus geriau,
Jei naktis ir liks tamsi.
O mano širdis,
Tik man vienai priklausys..

2011 m. liepos 3 d., sekmadienis

Ką vis dėlto tu man reiškei




-Ei!
Surikau tą šaltą rudens naktį
Tirtėdama nuo lietaus ir ledinio vėjo,
Tikėjausi, kad pažvelgsi į mane...

Nesureagavai į mano šauksmą,
O mano kojas jau palaužė nuovargis.
Taip ir susmigau ant žemės,
Bet laikiau iškėlusi galvą - žvelgiau į tave.

-Kodėl!?
Klyktelėjau, kad nuo medžių nukrito paskutiniai lapai.
Norėjau išgirsti tavo atsakymą,
Norėjau sužinoti priežastį, kodėl išeini...

Tu nekreipei dėmesio, tolai nuo manęs,
Dar bandžiau tiesti rankas, bet jos buvo galiausiai prispaustos.
Mano valioje liko tik širdis ir akys,
Kurios negalėjo tavęs paleisti, nenorėjo.

-Palauk...
Ištariau, bet jau per tyliai, kad išgirstum.
Mano skruostu kartu su lietaus lašais nusirito ašaros,
Štai, pirmą kartą tu privertei mane verkti...

Ir štai tu sustingai, pasisukai,
Galiausiai žengei prie manęs.
Tikriausiai tave privertė taip elgtis mano ašaros,
Ašaros iš akių, kurios daugiau neatsimerks,
Nes širdis galiausiai sustojo išvydus tavo veidą...

2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis

Širdies skausmas


Dabar, kai žvelgiu tiesai į akis, man darosi baisu.
Niekaip nesugebėjau tau pasakyti kaip jaučiuosi,
Nesugebėjau parodyti savo jausmų.
Slėpiau juos pati nuo savęs.

Kai nebeliko tavęs, prisipažinau,
Kaip labai tave mylėjau,
Kaip labai tu man buvai svarbus,
Ir kad be tavęs gyventi negaliu.

Bijau dabar pakilti iš savo vietos,
Bijau, kad nebepamatysiu tavo šiltų akių,
Akių, kurios man teikė džiaugsmą,
Nors to parodyti nemėgau.

Puikiai suprantu, kad žmogus parodo savo jausmus tada, kai kažko netenka.
Pati tik dabar supratau, kad su manimi kažkas negerai.
Aš visą laiką sau melavau...
Melavau, nes mane sukaustė netikęs jausmas - baimė.

Atsiprašau... Nenorėjau kad viskas taip pasibaigtu.
Man gaila, ir labai sunku išnykti, Gaila viską palikti ir nebejausti.
Bet mums abiems bus tik geriau...
Bent jau tu galėsi vėl pamilti...

Niekada nebe galėsiu ramiai žiūrėti į žvaigždes,
Nes paskutinį kartą jas stebėjom kartu.
Tada tu man pasakei , kaip labai Myli,
O aš pabėgau... Aš.. tave mylėjau, bet bijojau tai pripažinti

Dabar taip norėčiau atsidurti tavo glėbyje
Norėčiau vėl pajausti tavuosius pirštus laikančius mano ranką...
Širdis man plyšta iš skausmo, nebegaliu ištverti...
Ak... mano gyvenimo meile... man tavęs taip reikia...


2010 m. lapkričio 11 d., ketvirtadienis

Netyčia priverčiau tave suklusti

Tu niekada gerai manęs nepažinojai,

Kartais apsimesdavai kad supranti,

Nors iš tiesų tai buvo tik melas,

Kad galėtum prieiti arčiau.

Sakei, kad myli ir nori būti kartu,

Nors tikriausiai gerai nesupratai kas yra meilė.

Dažnai girdėjau tave kartojant, kad brangi tau esu,

Bet iš tiesų tu taip negalvojai.

Žinau, gal tau atrodo, kad ir tu man patinki,

Kad ir aš tave myliu bei branginu,

Bet tiesa tiesiog tyra,

Tu man tik mylimas draugas.

Suprask ir nepyk,

Tiesiog kitaip mylėt nemoku.

Prašau, neversk manęs daugiau liūdėti,

Ir pasistenk viską pamiršti.

Paleisk kvailas svajas,

Apie bent kokią ateiti kartu.

Surask kitą sielą,

Kuri tavęs tik ir laukia.

Meldžiu, išklausyk ir nepeik,

Žinau, dabar mane keiki.

Priimsiu, bet kokius tavo žodžius,

Nes pati esu dėl visko kalta.

Na taip, gerai, mėgstu save kaltinti,

Tai tu gerai žinai.

Bet šį kartą sakau nuoširdžiai,

Geriau išeik iš mano gyvenimo.

2010 m. spalio 10 d., sekmadienis

Išvykai ir man neliko nieko

Paskutinis kartas, kai regėjau krentančias snaiges,
Buvo tada, kai tu išvykai.
Nuo to laiko kiekviena žiema atrodė,
Lyg paprasta diena...

Manęs nebedžiugino skambūs varveklių ansambliai
Nei linksmos kalėdinės giesmės
Nuo to laiko pamiršau kaip džiaugtis,
Džiaugtis gyvenimu...

Paskutinis kartas kai linksma šokinėjau per balas,
Buvo tada, kai tu lakstei šalia su skėčiu ir šypsojaisi.
Nuo to laiko, gaivus lietus manęs nebe džiugina,
O ir balo nebevilioja kaip kadaise
...

Nuo tada, kai tu išvykai su ašaromis akyse,
Kartu išsidanginai ir mano širdį bei sielą.
-O tik jos ir mokėjo džiaugtis,
Be jų ir manęs nėra...
Be jų nėra MŪSŲ.

2010 m. rugsėjo 26 d., sekmadienis

Prisiminimai

Prisiminimai - tiesiog naikina mane iš vidaus.
Netikėtai mano mintis užplūdo seni vaizdiniai
Galinga britvutė, ir raudonas, sūrus kraujas...
Kažkada su tuo gyvenau ir nieko daugiau man nereikėjo...
Dabar perbėga šiurpas, kai pagalvoju, kad tai buvo mano rankos,
Rankos kurios kraujavo, o dabar spindi randais
Rankos, kurios stipriai laikė suspaudusios britvutę, tam, kad galėtų užbaigti savo gyvastį...
Suvirpa mano širdis, kai pagalvoju, kad kažkada vėl tai darysiu,
Vėl man atsibos gyventi ir vėl aš norėsiu viską pabaigti...
Gal tada tai bus veiksminga...
Gal tada pagaliau užbaigsiu savo kančias...