Rodomi pranešimai su žymėmis The beast of the night. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis The beast of the night. Rodyti visus pranešimus

2010 m. gruodžio 26 d., sekmadienis

Beast of the night (Tęsinys 3)

-Ačiū, aš jau geriau eisiu namo ,- nusišypsojusi ji pamirksėjo akimis ir pradėjo žingsniuoti link mokyklos vartų. Maksas kurį laiką pastovėjęs nusišypsojo ir pamojo jai.

-Sėkmės! Iki rytojaus ! ,- suriko jis ir sulaukė rankos mosto.

Eidama namo Anabelė tyliai kvatojo, ji nesitikėjo, kad gali taip pasielgti ir apkabinti Maksą, bet dar labiau nesitikėjo sulaukti tokio malonaus atsako. Galbūt Maksas jai jaučia kažką daugiau nei tiesiog draugiškus jausmus. Grįžusi namo Anabelė ilgai sėdėjo virtuvėje priešais puodelį karšto šokolado ir galvojo apie tą vaikiną ir jo akis, bet kas kartą, kai ji stengėsi prisiminti kažką iš jų pirmojo susitikimo, visuomet prieš akis iškildavo baisus vaizdas, krauju aptaškytas Makso veidas ir jo rankos. Vis stengėsi šias mintis Aną išmesti iš galvos, bet tai nelabai gerai sekėsi, galiausiai į viską spjovusi ji paliko puodelį ant stalo ir išėjo į lauką. Atsisėdusi apsnigtoje verandoje Anabelė įdėmiai stebėjo mišką tolumoje, jai taip norėjosi pašokti ant kojų ir lėkti tenais, bet mergina puikiai žinojo, kad greitai sutems, o miške tokiu paros metu tikrai nesaugu, ypač kai jai dar negerai su sveikata. Ana buvo pasipiktinusi savimi, ji nesuprato, kaip galėjo taip imti ir susirgti iš niekur nieko. Jai buvo labai silpna ir jau net pradėjo suktis galva, bet mergina nėjo atgal į namą, jis buvo toks pat tuščias kaip ir laukas, tad jokios naudos iš to, kad ji užsidarys tarp keturių sienų. Pakėlusi galvą į dangų Anabelė bandė ką nors pamatyti, bet be krentančių snaigių ir blankaus rūko daugiau nieko viršuje nebuvo. Tai privertė merginą susimąstyti, o gal šis pasaulis kuriame ji gyvena yra ne toks, kokį gali matyti akys ? Galbūt tie padarai iš jos baisiausių košmarų tikrai egzistuoja, o kas jeigu taip ir yra ? Ar jie gali prie jos prisiartinti ir padaryti ką nors blogą ? Tokios mintys privertė Anabelę tik susigūžti ir dar rimčiau galvoti, juk prieš pusę metų jai tokie dalykai visai nerūpėjo, ji kaip ir įprasta aštoniolikmetė tiesiog džiaugėsi gyvenimu ir viskas, o dabar pradėjo jaudintis dėl pačių kvailiausių dalykų ir net bijoti balto sniego tamsoje.

-Tai kvaiša ,- garsiai sau pasakiusi ji manė, kad tai padės susiprotėti jog tikrai yra kiek kvailoka, bet tie žodžiai visai jos nemalonino, tai labiau priminė melą pačiai sau. O ką ji galėjo galvoti ? Ką galėjo daryti tokiu laiku ? Niekas jai nesugebėjo deramai patarti, neturėjo ji net kam išsikalbėti, gal ir galėjo iš šono atrodyti, kad Anabelė yra laiminga ir džiaugiasi savo gyvenimu, o iš tikro taip nebuvo. Neturėjo ji daug gerų draugų, nes iš tiesų buvo labai iš ranki, o ir suaugusiais negalėjo per daug pasitikėti, nes jos pačios tėvai užtektinai įskaudino merginą, pareikšdami, kad ji jau nuo penkiolikos metų nėra vaikas ir puikiai gali savimi pasirūpinti. Taip galvodama ji net nepajuto kaip skruostais pradėjo ristis ašaros, o pro stipriai sučiauptas lūpas tyliai sklisti aimana.

-Bet aš nesu suaugusi! Aš dar vaikas! Ir man reikia stiprios rankos šalia! ,- garsiausiai surikusi ant viso kiemo Anabelė pašoko ant kojų ir spyrusi į verandoje stovintį kibirą nuėjo atgal naman. Atėjusi į svetainę Ana klaikiai norėjo viską daužyti, spardyti ir tiesiog niokoti. Ji troško nugriauti namą ir dar sunaikinti pamatus, tad tiesiog nesusivaldydama iš visų jėgų trenkė ranka į ant senos komodos stovėjusią antikvarinę mamos vazą. Kai ši subyrėjo į įvairiausio dydžio šukes Anabelė tik plačiai nusišypsojo. Jai niekada nepatiko tai, kad jos tėvai viską bandė nupirkti pinigais, net ir merginos meilę. Jai pinigai nereiškė nieko, nesidžiaugė ji tuo, kad tėvai merginai paliko didžiulį namą su geriausiai įrenginiais ir naujausia technologiją, nerūpėjo ir tai, kad už jos išlaidas buvo atsiskaitoma taip pat tėvų pinigais. Anabelė jautėsi taip blogai, kad dabar ji mieliau leistų laiką sugriuvusioje lūšnoje, bet kartu su mylinčia šeima, negu šituose šaltuose rūmuose kuriuose jau senai nebuvo justi meilės. Atsisėdusi prie komodos mergina nusivalė ašaras ir tuomet pajuto, kad daužydama tą niekam tikusią vazą ji sugebėjo susipjaustyti ranką. Nusiminusi ji žiūrėjo, kaip jos delnu teka kraujo srovelė, paskui, kaip ji juda riešu ir galiausiai nuvarva ant suknistai brangaus turkiško kilimo. Anabelė nesistengė sulaikyti varvančio kraujo, jai nerūpėjo ar jis liks įsigėręs į tą kilimą ar ne, mergina tik pakilo iš savo vietos ir lėtai nuėjo laiptais aukštyn į savo kambarį. Sustojusi tarpduryje ji skersai išilgai apžvelgė viską, kas buvo jos kambaryje ir tik dabar sau pripažino, kaip labai jai viskas čia ne patiko. Kad ir štai, jos gigantiška lova su baldakimu, Anabelė nesuprato, kam išviso skirta tokio timo lova, joje tikrai tilptų kokie keturi jos amžiaus paauglei, o štai tėvai ją nupirko tik jai vienai. Pavarčiusi akis Ana žiūrėjo toliau ir raukėsi, jai nepatiko kaip padarytos jos kambario sienos, jos merginai priminė muziejuje esančias karališko miegamojo sienas su šlykščiais ornamentais.

Kaip gerai būtų tiesiog išgriauti tas sienas ,- kilo mintis jos galvoje ir Anabelė nusijuokusi žengė žingsnį prie stalinio stalo. Jis buvo didelis ir labai jau antikvarinis, taip, atrodė tikrai gražiai ir derėjo prie kambario interjiero, gal viskas su juo būtų ir gerai, jeigu ne tai, kad šis stalas kainavo didelius pinigus, už kuriuos kažkas būtų galėjęs pragyventi. Perbraukusi ranka per stalą mergina pažvelgė į priešais lovą stovinčia spintelę, ant jos stovėjo milžiniškas televizorius, o Anabelė nesugebėjo atsiminti kada paskutinį kartą jis buvo įjungtas, tas pats buvo ir su kampe ant specialaus stalelio stovinčiu kompiuteriu. Technologijos nelabai patiko merginai, ji iš viso nemėgo to, kas galėjo parodyti kiek pinigų turi žmogus. Jai nepatiko visas jos kambarys įskyrus seną supamąjį krėslą ir milžinišką knygų lentyną kuri buvo prigrūsta neatmenamų laikų knygų. Visi šie daiktai kažkada priklausė jos mamos tėčiui, o dabar ir jai pačiai. Anabelė priėjusi prie lentynos išsitraukė vieną knygą ir perbraukė pirštais jos viršelį. Tai buvo Šekšpyro knyga, viena jos mėgstamiausių ir daugiausiai kartų skaityta. Atsisėdusi į senelio krėslą Anabelė atsargiai ir švelniai vartė knygą, prieš jos akis pralėkė Romeo ir Džiuljetos dialogai kuriuos mergina mokėjo labai gerai. Ji nustojo vartyti knygą ir sustojo ties savo mėgstamiausiu posmu ,-

„Kas toji meilė? Garo debesėlis,
Atodūsis, į orą pasikėlęs,
Šviesos ir laimės tviskanti versmė
Ar skausmo ašarų juoda gelmė?
Taip, meilė - išmintinga beprotybė,
Medus saldžiausias ir nuodų kartybė. ‘‘

Kreivai šyptelėjusi ji užvertė knygą ir padėjo ją į vietą. Tik tada, kai jos širdis ir siela nurimo Anabelė susitvarkė savo ranką ir aprišusi ją bintų atsigulė į lovą. Neilgai žiūrėjusi į lubas ji greitai nugrimzdo į sapnų karalystę. Tai buvo pirmoji naktis kai Anabelė gerai regėjo kas ją stengiasi nužudyti.

___

Eidama mokyklos koridoriumi Anabelė nesidairė ir laikydama knygas prispaudusi prie krutinės spoksojo į grindis. Iš galvos merginai niekaip nesitraukė nakties skerdynių vaizdai ir krauju permirkęs sniegas. Ji žinojo, kad tai buvo sapnas, bet per daug tikroviškas ir skausmingas. Anabelė pakėlusi savo dešinę ranką įdėmiai į ją žvelgė. Na taip, ji vis dar buvo aprišta bintu, nes vakar kvailiukė sugebėjo susižeisti, bet prieš tai jos taip neskaudėjo. Susiraukusi ji nuėjo link klasės ir tik pamačiusi stovintį mokytoją suprato, kad pirmoji pamoka bus Japonų kalba. Anabelė jau kuris laikas nesigaudė kokios jau bus pamokos, bet tai merginos nejaudino. Praeidama pro Maksą ji mandagiai linktelėjo kaip ir kiekvienam mokytojui ir nuėjo sėstis į savo vietą, žinoma, ji puikiai pastebėjo, kad vaikinas jai norėjo kažką sakyti, bet Ana neturėjo noro jo klausytis. Sėdėdama nuleidusi galvą ji užsirašinėjo tai ką diktavo mokytojas ir vis nedrįso pakelti akių, bijojo, kad vos pažvelgs į Maksą išvys jo mėlynas akis persimainant į klaikiai raudonas ir kad jo žavus veidelis persikreips į klaikų. Kai mokytojas garsiai pašaukė Anabelę vardu ji atsibudo iš savo minčių.

-Tikiuosi jūsų nepažadinau, panele Morganthe ? ,- pasiteiravo Maksas ir Ana baisiausiai susigėdo, kad negirdėjo ką jis prieš tai sakė. Visa klasė pradėjo tyliai kikenti iš jos reakcijos, bet ji nekreipė dėmesio.

-Ne mokytojau, aš tik labai įsigilinau į vieną rašmenį.

-Šit kaip ? Na, o aš jau maniau, kad užmigote nuo mano cituojamo teksto.

Cituojamo teksto ? ,- dabar ji tikrai pasimetė kaip višta ir greitai žvilgtelėjo į šalimais sėdinčią draugę, ji buvo atsivertusi storą vadovėlį kaip ir kiti klasės draugai, tik vienintelė Anabelė buvo pasidėjusi sąsiuvinį ir paišė visokius hieroglifus. Na štai, pagaliau ji prasibudino, šiandien buvo trečiadienis, vadinasi Japonų pamoka turėjo būti tik ketvirta, o pirmoji literatūra. Pakraupusiomis akimis jį įsižiūrėjo į Maksą kurio veide pasirodė senai matyta pašiepiama šypsena.

-Kaip matau, nelabai klausėtės kas buvo kalbėta, tad man teks paprašyti jūsų pasilikti po pamokų. Tikiuosi dėl to nekils bėdų ? ,- jo žvitrios akys prisimerkė, mergina neturėjo jėgų, kad į jas žiūrėtų tad tik linktelėjo ir greitai pakeitė savo sąsiuvinį į literatūros vadovėlį.

-Puiku, tuomet norėčiau toliau tęsti pamoką ir cituoti Romeo žodžius.

Anabelė atsiduso. Nuostabu, negana to, kad ji nežino kokia pamoka, tai pasirodo čia buvo cituojama jos mėgstamiausia knyga. Suraukusi nosį jį žiūrėjo į knygą kaip į tuščią lapą ir bandė susigaudyti kur yra skaitoma.

-Tokia įsimylėjusių lemtis...

Kančių našta krūtinę man slogina.

O tavo žodžiai dar labiau gramzdina

Į liūdesį mane – ir aš jaučiu

Mielingoj sieloj dveja tiek kančių.

Anabelė pakėlė akis į skaitantį Maksą. Ji puikiai žinojo kuri čia knygos vietos, ji dar geriau žinojo, kas seks po šitų ir dar kitų žodžių, tad negalėdama nuleist akių žvelgė tiesiai į judančias vaikino lūpas.

-Kas toji meilė ? Garo debesėlis,

Atodūsis, į orą pasikėlęs,

Šviesos ir laimės tviskanti versmė

Ar skausmų ašarų juoda gelmė ?

Anabelė prisidėjo ranka prie širdies, ji taip stipriai trankėsi, kad atrodė išlėks iš krutinės. Maksas taip nuostabiai tarė žodžius, kad atrodė jog dabar išgyvena tai, ką tuo metu išgyveno ir Romeo. Merginos akyse pradėjo rastis ašaros, bet ji nesirengė jų valytis ar nusukti akis, ji toliau klausėsi nuostabiai gražiai skambančio balso aido. Maksas toliau skaitė ir galiausiai sustojo. Pakėlęs akis į visą klasę vaikinas apsidairė, ir dabar, jo mėlynos dangaus žydrumo akys žvelgė tiesiai į žalsvas, ašarų ir jausmų prisipildžiusias Anabelės akis.

-Ar kas nors norėtų perskaityti vieną posmą iš Džiuljetos eilučių ? ,- paklausė jis lyg ir visos klasės, bet vaikino akys vis dar buvo įsmeigtos į Anabelę. Ji linktelėjo ir lėtai atsistojo.

-Aš norėčiau ,- tvirtai ištarė, bet į rankas knygos nepasiėmė.

-Puiku. Aš klausau ,- pasakęs Maksas šyptelėjo šiltesne šypsena ir įdėmiai stebėjo kiekvieną merginos judesį. Ana užsimerkusi giliai įkvėpė, o kai atsimerkė ji jau buvo ne ta pati mergina, ne. Ji buvo daug patyrusi ir iš meilės bei geidulio mirštanti Džiuljeta.

-Dienos akis užmerk, naktie meilinga,

Ir savo skraistę tamsiąją užskleisk,

Kad niekas negalėtų pamatyti,

Kaip šitos rankos apkabins... Romeo.

Baigusi sakyti tai, kas jau senai tūnojo jos galvoje Anabelė užsimerkė ir lėtai atsimerkusi atsisėdo. Klasėje vyravo tyla. Buvo aišku ne tik jai, bet ir kitiems, kad į šiuos žodžius ji sudėjo daug daugiau jausmų nei derėjo.

Toliau pamoka tęsėsi įprastai, keli mokiniai dar paskaitė ir galiausiai su skambučiu išėjo iš klasės. Anabelė liko sėdėti savo vietoje. Jai buvo gėda pajudėti, gėda į kažką pažiūrėti. Ji tiek daug visko ištvėrė per kelias dienas ir tiesiog šiandien trūko per pus. Ji nenorėjo pripažinti net sau, kad jai yra labai sunku vienai, ji nemėgo jaustis taip, lyg jai reikėtų kitų pagalbos ar paramos, bet dabar tai buvo neišvengiama. Lėtai kildama iš savo vietos Ana vis dar jautėsi apsnūdusi kaip ir pamokos pradžioje, ji nekreipė dėmesio, kad pusę jos daiktų vis dar ant stalo, jei nebuvo svarbu, kad ranką apvyniojęs bintas jau baigia nukristi. Ji tik norėjo pasišalinti. Ji tik norėjo rasti vietą sau.

-Anabele! ,- jau kelintą kartą surikęs Maksas sulaikė ją už peties ir mergina pagaliau atsikvošėjo. Ji stovėjo sustingusi prie savo suolo ir į nieką nereagavo kol pagaliau ją išjudino.

-Ei, ar tu girdi mane ,- vaikinas pamojo jai tiesiai prieš akis ir Ana papurtė galvą.

-Girdžiu, mokytojau ,- ji linktelėjo. Maksui nepatiko toks kreipinys, jis atitraukė nuo jos ranką.

-Kodėl tu su manimi šitaip kalbi ?

-Juk jūs mano mokytojas, kaip kitaip turėčiau kalbėti ?

-Pirmiausiai žiūrėdama man į akis, o šiaip tai kaip su draugu... Juk tokiu mane laikai ?

Anabelė pajuto, kad vaikino akys į ją tiesiog sustingusios žiūri, tad ji iš mandagumo pakėlė akis ir padarė klaidą. Maksas atrodė kiek supykęs, dėl tokio jos elgesio, gal net įžeistas ir įskaudintas. Tai paveikė merginos širdį, ji nusiminusi atsisėdo ant stalo.

-Atsiprašau, tiesiog pamaniau, kad tai bus geriau ,- sumurmėjo sau panosėje, bet vaikinas ją išgirdo ir atsisėdo priešais.

-Kas geriau ? Juk vakar manei kitaip, kas pasikeitė ?

Taip, vakar šokdama į jo glėbi, jį nepagalvojo, kad sapnuos kaip šitas angelas ją nužudo kraupia mirtimi, o dabar jai tenka jo vengti.

-Pasikeičiau aš.. tikriausiai...Visas mano gyvenimas yra painus ir aš dėl to atsiprašau, nenorėjau jūsų.. tai yra, tavęs skaudinti, bet viskas tiesiog susisuko ,- ji sumosikavo rankomis kaip tikra isterikė, o vaikinas sugavo abi rankutes ir pasidėjo sau ant kelių. Ana pašiurpo. Tad judesys buvo tos netikėtas, toks šiltas ir tuo pačiu skausmingas. Susiraukusi dėl sugėlimo ji kaip ir Maksas pažiūrėjo į savo ranką. Bintas buvo visai nukritęs ir dabar Anabelė gerai juto, kad iš žaizdos vėl sunkiasi kraujas.

-Ei, tu susižeidei ?

-Tai niekis ,- ji bandė paslėpti ranką, bet vaikino pirštai tvirtai ją laikė.

-Nepanašu į niekis sužeidimą ,- pavartęs akis, jis atvertė jos delną į viršų ir atsargiai pirštu perbraukęs per žaizdeles pasilenkė. Tai privertė Anabelė nusigąsti, bet tada, jos didžiausiai nuostabai, vaikino švelnios it šilkas lūpos prisiglaudė prie jos delno. Per visą kūną nubėgo daugybė skruzdėlyčių, pilve susisuko gal koks tuzinas drugelių, o akys prisipildė gausybe ašarų. Pakėlusi kairią ranką Anabelė savo pirštus panardino į kaštoninius vaikino plaukus ir tiesiog mėgaudamasi jo artumu privertė jį pakelti į ją akis. Dabar ji gerai galėjo nuspėti, kas buvo matyti jo akyse, tai buvo geidulys. Noras mylėti ir tuo pačiu globoti. Nesuprasdama kas darosi ir negalvodama ar taip galima, ar ne, Anabelė pasilenkė prie Makso, o šis labiau pakėlė galvą nuo jos rankos ir jų lūpos susiglaudė. Įvyko kažkas neįtikėtino ir pasakiško. Anabelė pajuto lengva elektros nukrėtimą, kuris nuo vaikino lūpų perbėgo ant jos, o tuomet perėjo ir iki širdies. Anabelė gyvenime nieko panašaus nejuto, taip, ji buvo bučiavusi kelis vaikinus kurie buvo vieni geriausių šios srities žinovų, bet tų kvailų bučinių tikrai nebuvo galima palyginti su šiuo. Makso lūpos tiesiog teikė neapsakoma malonumą. Jei pakako vien jas liesti, nereikėjo net jų judinti, kad suprastum, kad šis vaikinas ir jo bučiniai yra nepaprasti. Mergina juto, kad vaikino rankos tvirčiau laiko merginos kūną ir tam nesipriešino, ji norėjo būti šalia Makso, ji nenorėjo su juo skirtis nei minutei. Ji rado savo vietą šioje žemėje ir šiuo metu ta vieta buvo šalia Makso, šalia vaikino, kuris galėjo dėl jos padaryti bet ką.

2010 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis

Beast of the night (Tęsinys)

Priešais ją stovintis vaikinas nieko nesąkė ir nedarė, o tai labai trikdė Aną.

-Gal bent pasakysi, kuo tu vardu ? – šiaip ne taip išlemeno jinai ir nusprendė susiimti.

-Aš ? Vadink mane Maksu. – Pasakė vaikinas gan aukštu balsu ir atsidusęs apsidairė.

- O dabar apsiramink, nenoriu, kad kas nors pagalvotu, jog aš tave priverčiau šitaip jaustis – išspaudė jis pro sukąstus dantis ir vėl pažiūrėjo į merginą. Na, o Anabelės akys tiesiog buvo paskendusios ašarose ir ji nieko nepajėgė padaryti, kad jas sustabdytų.

-Tu man padėsi surasti Elizą ? – galiausiai sugebėjo ištarti ji ir atsistojo, kad galėtu būti lygi su vaikino veidu.

-Juk ji buvo kažkur netoli šitos vietos kai dingo... Prašau, padėk – maldavo ji, nors iš vaikino akių galėjo pasakyti, kad jis tikrai nesirengia pajudinti nei pirštelio dėl jos narų.

-Aš neturiu tam laiko, turiu dirbti savo darbo. O tuo labiau, nejaugi tu manai, kad jeigu kažkas ją nusitempė tai ji bus dar gyva ? – šaltu tonu paklausęs Maksas kreivai šyptelėjo ir stebėjo Anabelę savo primerktomis akimis.

-Nekalbėk taip! – suklykė ši ir spyrė jam į koją.

-Auch, ar išprotėjai?! – pats Maksas šūktelėjo ir pradėjo šokinėti ant vienos kojos.

-Niekada taip nekalbėk! Po velnių! Koks tu beširdis.. Aš žinau, kad ji dar gyva ir po velnių, jeigu tu man nepadėsi, prižadu atitempsiu čia visą policijos štabą, kad iš-šniukštinėtų ar netyčia jūs iškrypėliai jos nenusitempėt – Piktu ir grasinančiu balsu jam spjaute išspjovusi Anabelė apsisuko ant kulno ir nužvelgė kiek jau dėmesio į save atkreipė.

-Nekelk scenų, tu paika mergiote... Jokie mes ne iškrypėliai, įprastinis baras

-Įprastiniuose baruose šitaip nesielgiama! – klyktelėjusi ji parodė į vaikštinėjantį pusnuogį vaikiną ir užsimerkė, nes turėjo pripažinti, kad jis atrodė per daug traukiantis.

-Na žinai... – ji išgirdo sumurmantį Maksą ir tuomet pajuto jo ranka ant savo peties.

-Einam, galėsi tartis su mano viršininkų – pasakęs pro sukąstus dantis vaikinas nusitempė Anabelę per visą salę. Kai kurios moteriškės žiūrėjo išsižiojusios, kitos kiek pavydžiai. Ana nesusiprato kodėl, juk šitas netikęs asilas ją tik tempia laiptais aukštyn, kur ją tikriausiai prikuls, arba išmes lauk... Blogiausiu atveju aš atsidursiu kartu su Eliza vienoje padėtyje, nuskambėjo mintys merginos galvoje ir ji nespėjo sureaguoti kaip atsidūrė kažkokiam blankiai apšviestam kambaryje. Vieną ką ji suprato, tai čia buvo klaikiai šalta, tad Anabelė apsikabinusi save rankomis bandė ką nors pamatyti.

-Kas nutiko, Maksai, ko čia vediesi mažas mergaites ? – per visą kambarį nuskambėjo ledinis balsas nuo kurio Anai pašiurpo odą.

-Ši mergiotė ieško savo dingusios draugės, ir dabar net sakė iškviesianti policiją į šį pastatą, jeigu aš nepadėsiu surasti tos pasimetusios mažvaikės.

-Ji ne mažvaikė! – klyktelėjusi Anabelė vėl spyrė Maksui į koją. –Gal galėtum būti mandagesnis, po galais... – prunkštelėjo jinai ir tik tada išgirdo tylų krizenimą.

-Žiūrėk, dar tave sumuš – juokėsi tas pats šaltas balsas ir mergina pagaliau pastebėjo į langą nusisukusį, sėdintį pavidalą. To žmogaus ranka staiga pakilo prie jungiklio ir visas kambarys jau buvo apšviestas aiškios šviesos. Dabar Anabelė jau galėjo jaustis geriau ir saugiau.

-Kas ką greičiau sumuš – pro sukąstus dantis sumurmėjęs Maksas tvirčiau suspaudė merginos petį ir tuomet pasodino ją į šalimais buvusį krėslą. Susiraukusi ana sėdėjo ir spoksojo priešais save, o mintyse tiesiog klykė ant to netikėlio visokiausiais žodžiais.

-Tai sakai, dingo tavo draugė ? – paklausė atsisukdamas vyriškis. Jo plaukai jau buvo žilstelėje ir jis pats nebuvo jau jaunas vyrukas. Ana pastebėjo, kad ant jo kaklo yra baisus randas, tad kad nepasirodytų nemandagi, ji mikliai nuleido akis.

-Taip. Kažkur netoli šitos vietos – tyliai tardama ji linksėjo. Ką daugiau ji galėjo padaryti ?

-Šit kaip... – tyliai ištaręs susimąstė vyeiškis, tada jo akys sustojo tiesiai priešais Makso veidą.

-Gerai... Galėsi šiandien nedirbti ir padėti šitai paneliai ieškoti draugės. – Galiausiai pareiškė nuosprendį. Anabelė net pašoko į orą iš džiaugsmo

-Ačiūū! – tiesiog klykė ji, dabar jau tikėjo savo jėgomis, nes vienai tikrai ne lengva

-Ką ? Ne ne... Kodėl aš ? – nesusipratęs pradėjo piktintis vaikinas ir kreivai pažiūrėjo į Anabelę žvilgsniu, kuris sakė, kad jinai už tai atsiims. Žinoma Ana tik pašaipiai nusišypsojo, jis pats kaltas, kad įsitraukė į šitą sumautą reikalą.

-Mažiau kalbų, daugiau darbų. Judink savo užpakalį ir tikiuosi, kad atrasit tą merginą. – Labai rimtai ištaręs vyriškis, kažkaip keistai pažvelgė į Maksą, kad Anabelė pajuto, kaip ant jos sprando pasistoja visi plaukeliai.

-Pf.. – pasipiktinęs Maksas nėrė pro duris ir kartu su savimi išsitempė Anabelę. Jis tylėjo visą kelią, kol pasiekė duris vedančias laukan, atgal į tamsius skersgatvius ir gatveles.

-Tai kur pirmiausia ieškosim ? – Tikėdamasi bent kiek numalšinti tylą paklausė Ana, bet sulaukė tik šalto žvilgsnio. Gerai, tylėsiu,pagalvojo ji ir sekė paskui vaikiną. Šiuo metu, jinai jį laikė didžiausiu pasipūtelių, bet stengėsi per daug nepykti, nes jis dėl jos ir Elizos vargsta, nors yra niekuo dėtas.

2

Gerai nematydama ir drebėdama iš šalčio bei siaubo Eliza stengėsi išlikti rami ir galvoti, kad viskas baigsis geruoju, nors buvo aiškus, kad čia jos niekas neras, ir kad tas, kuris ją čia laiko galiausiai nutrauks josios gyvastį.

-Prašau... paleiskit mane ,- šiaip ne taip ištarė ji išgirdusi, kad kambaryje ji nebe viena. Buvo sunku suprasti, kada čia kažkas atėjo, nes visur skendėjo tikra tyla,o ir tas žmogus judėjo labai įtartinai tyliai.

-O ką tu veiksi kai tave paleisiu ? Vėl vaikščiosi pakampėmis ir ieškosi kaip greičiau pasitraukti iš šio pasaulio ?

Nuskambėjęs klausimas privertė Elizą suklusti. Taip, ji norėjo mirti, bet dabar, kai mirtis atrodo ranka pasiekiama, noro nėra jau tiek daug.

-Ne... Pradėsiu gyventi naujai...Nenoriu mirti,- lemeno tylius žodžius ir tikėjosi, kad ją girdi.

-Ech ,- pasigirdo nusiviliantis asmens balsas.- O aš taip tikėjausi, kad suteiksi man malonumą tave atskirti nuo šio pasaulio... Ką gi, gal teks tave palikti gyvą...O gal ir ne.,- Tas beširdis žmogus pradėjo juoktis, o Elizai to buvo tiesiog per daug. Ji sukaupusi visas jėgas pradėjo klykti, tuo pat metu verkė, kaip dar niekada nebuvo verkusi. Ji šaukėsi savo draugės ir vienos vienintelės mamos, kurios seniau niekada nesinorėdavo šalia turėt.

Štai kur priveda mirties kvapas alsuojantis tiesiai tau į veidą. Pagalvojusi Eliza liovėsi klykusi ir susiprotėjo, kad laiku tai padarė, nes greičiau nei per akimirką ji jau nejuto nieko po savo kojomis, tik stiprius pirštus kurie laikė ją iškėlę į orą...

-Dievaži, ar dar toli eisim ? ,- pasipiktinusi burbėjo Anabelė. Ji kartu su Maksu jau žingsniavo vienas Dievas žino kelintą kilometrą, kojas jau baisiausiai gėlė, o ir merginos uniforma nebuvo tinkama tokiai kelionei pėsčiomis.

-Na palauk truputi, po galais, aš noriu atgauti kvapą, o vėjas baigia mane paversti į sustirusį pagalį ,- vis kalbėjo ji mėgindama atkreipti vaikino dėmesį į save, bet Maksas nei atsisuko patikrinti ar ji tikrai taip jaučiasi, nei sulėtino savo ėjimo greiti, kad Ana galėtų atgauti kvapą ir pailsėti. Vaikinas nepailsdamas žingsniavo pirmyn, į tolį, ir tikriausiai nežinojo, net kur eina, svarbu, kad kankina Anabelę. Bent jau taip galvojo mergina, kuri sunkiai kulniavo jam iš paskos ir jau baigė sugadinti savo naujuosius batelius.

-Aš nebegaliu,- Anabelė išleido paskutinį atodūsį ir tiesiog susmuko kelkraštyje. Dangus jau buvo tamsus, o ir mėnulis per daug nedžiugino savo skleidžiama šviesa. Ana visa drebėjo iš šalčio ir nuovargio, jai net buvo sunku pakelti akis nuo žemės, šiuo metu, kietas, akmenimis apipiltas keliukas jai atrodė kaip pati patogiausia ir tinkamiausia vieta miegui. Labai mėgino ji nepasiduoti svajingam ir taip įtraukiančiam nakties miegui, bet tai buvo neįmanoma, Anabelės vokai tiesiog prilipo ir ji jau negalėjo atmerkti savų akių. Nesugebėjo ji nieko padaryti iki tol, kol pajuto, kad po ja jau nėra šalto ir nepatogaus grindinio, kol pajuto kaip į jos veidą dvelkia kažkieno kvepalai ir, kad josios veidą kutena plaukai. Šiaip ne taip prisimerkusi ji susivokė esanti ant Makso nugaros.Jai buvo sunku patikėti, kad pasipūtėlis stuobrys nepatingėjo pasilenkti ir užsidėti jos sau ant nugaros, kad tiek toli nuėjęs ir ją ignoravęs, pagaliau susiprotėjo atkreipti dėmesį kaip labai jai sunku ištverti visą šitą kančią.

-Ką tu darai ?- sumurmėjusi Anabelė nusprendė laikytis savo principų ir pabandė nusiropšti nuo Makso nugaros, bet pajuto tik tvirtesnį jo rankų spaudimą.

-Maksai, kodėl tu nieko nesakai ?- na štai, jau pradėjo skustis lyg mažas vaikas, dėl visko, nors ir nereikia.

-Nes man taip patogiau ,- tarstelėjo vaikinas ir pagreitino savo žingsnius.

-Kur tu eini ? Kur mes einam! – surikus Ana pradėjo purtytis, nors ir baisiai norėjo miegoti

-Pas tavo drauge, kur daugiau.

-Tu žinai kur ji ?- išsigandusi Anabelė tiesiog išsižiojo

-Ne.

-Ką?- tik to jai ir tereikėjo, susikaupusi ji taip pradėjo muistytis, kad Maksas nebe išlaikė pusiausvyros ir tiesiu taikymu prisiplojo prie tunelio, kuriuo jie ėjo sienos. Mikliai nukėlęs Anabelę sau nuo nugaros jis prispaudė ją prie šaltos, tikrai nepatogios sienos ir susiraukęs stebėjo jos veidą.

-Ką čia išdarinėji ? Nori kad galvą prasiskelčiau tu kvaila mergiote?!- suriko jis, o Ana nesugebėjo nieko pasakyti, jos akys tiesiog išsipūtusios kaip niekada stebėjo Makso veidą.

Kodėl jis toks gražus?, suaimanavo ji savo mintyse ir vis nepajėgė atsispirti kvailai traukai. Vaikinas dabar jos akyse nebe atrodė kaip stuobrys, oi ne, jis buvo nuostabaus grožio, tiesiog idealaus. Jo kaštoniniai plaukai, kurie iš pradžių atrodė kaip nevalyvo vaikėzo šeriai, dabar pasirodė esantys tikrai dailūs, turėjo jie rausvą atspalvį, o ir buvo gan gražiai iškarpyti. Štai ką ji juto, kai buvo ant Makso nugaros, tas kvapas, kuris dvelkė į jos veidą, buvo ne kvepalai, o švelnių it šilkas plaukų kvapas, toks traukiantis artyn savęs,lyg vanilė, o gal cinamonas, o gal kažkas panašaus, bet per daug skirtingo, kad pavyktų apibūdinti. Sunkiai atsidususi ji savo akimis nužvelgė jo pieno baltumo, lygu ir tokį patrauklų veidą, kad net kojas sutraukė mėšlungis. Ne, ji neparkris čia, tiesiai palei šito gražuoliuko kojomis, oi ne.

Akk, kokios akys... Tiesiog klykė jos galvoje, na gerai, Anabelė pripažino, kad jos mintys, nemeluoja, jo didžiulės, šokoladinės akys, tuose mažuose plyšeliuose atrodė tiesiog nepriekaištingai. Galiausiai Ana pasidavė tai kvailai traukai ir smukte susmuko ant žemės.

Jis... Idealus, kartojo josios protas, kol Makso rankos pakėlė ją nuo žemės ir nuvalė mokyklinį sijoną.

-Ei, ar girdi mane, aš tavęs klausiau ką čia sugalvojai ? – vėl pasiteiravo vaikinas, bet šį kartą daug šilčiau, gal pagaliau jis susidomėjo ir Anabele?.

-Atleisk, man tiesiog per daug sunku kęsti visą šitą reikalą, jau tikrai praradau viltį, kad surasiu Elizą... Prarandu tikėjimą savo jėgomis ,- palūžusi mergina nieko nebe laukė tik įsikniaubė į Makso marškinius ir pradėjo verkti kaip niekada gyvenime. Ji neatsiminė, kada taip yra verkusi, ji negalvojo, kad jai tas netinka ir kaip gėdingai šiuo metu atrodo, oi ne, Anabelei dabar tereikėjo tvirto apkabinimo, tokio kokio nesitikėjo, bet sulaukė iš Makso ir padrąsinamų žodžių, kad...

-Viskas bus gerai, pamatysi. Prižadu, rasim mes Elizą,- užtikrintai pasakęs Maksas švelniai paglostė Anos nugarą ir mergina pasijuto daug geriau, gal vis dėlto, tikrai viskas bus gerai ?

-Žinai, o gal aš tave paleisiu, iš tavęs neturiu jokios naudos, tu per daug nori iš čia dingti, - kalbėjo rimtas vyriškas balsas ir Eliza galvojo ar jis tik juokauja, ar tikrai rengiasi ją paleisti. Nedrįso ji jo paklausti, nes per daug bijojo, bet žinoma pakeldama akis nuo grindų ji parodė susidomėjusi jo žodžiais.

-Na štai, patraukiau tavo dėmesį, tiesa ? Jei taip, tai gal bent linktelėk ?

Gerai, linktelėti galima, juk dėl to nemirsiu, tiesa ? pagalvojusi Eliza linktelėjo ir sulaukė stipraus peties suspaudimo.

-Gerai, susitarkim taip, jei tave paleisiu tu pamirši viską, net mano egzistavimą ir turėsi įtikinti savo draugę, kad nieko nebuvo, bet jeigu to nepadarysi... Na, sakykim, kitą kartą taip ilgai nesikankinsi. Ar aišku ?

Dar vienas linkt ir pirštai nuo peties pasitraukė, pasigirdo greitas bėgimas laiptais ir Eliza sunerimo. Vos sugebėjo ji atsidūsėti, kai pasigirdo jaunos merginos klyksmas.

O Dieve, nejaugi tas žmogus susirado mano pakaitalą ? daugiau apie nieką negalvodama ji sutelkusi visas jėgas pajėgė atsistoti ir nusvyravusi į kampa pasislėpė už tenai stovinčio stalo, kai tik pasitaikys proga, jinai iš čia pabėgs...

Tupėdama lyg pelė po šluota mergina klausėsi lyg ir grumtynių garsų ir tuomet garsiai atsidarė durys, pasigirdo bėgimas laiptais žemyn ir pridusęs kvėpavimas. Dieve, kaip dabar ji norėtų pamatyti kas čia atbėgo, nes Eliza buvo garantuota, kad tai ne tas pats pagrobėjes.

-Eliza, ar tu čia ?- sušnabždėjo tylus ir trūkinėjantis merginos balsas. Elizai tiesiog nusirito širdis į kulnus.

-Anabele ? ,- ji lėtai išlindo iš už stalo ir vos spėjusi išvysti savo draugės siluetą neteko sąmonės.

Viskas ką Anabelė suprato buvo tai, kad vos Maksui sulaukus kažkokio skambučio vaikinas nedelsdamas čiupo ją už rankos ir pasileido bėgti taip, kad atrodė, jog Ana tuojau liks be kojų.Jiedu labai greitai atbėgo prie tamsaus pastato kuris priminė sandėlį.

Nors Maksas ir prašė jos palaukti lauke ir pats įlėkė vidun, Anabelė negalėjo tiesiog stovėti ir lūkuriuoti. Ji puikiai suprato, kad vaikinas atrado jos draugę ir, kad dabar stengiasi ją sugrąžinti ir apsaugoti. Bet Ana ne tokia, kad tiesiog galėtų stovėti ir nieko nedaryti, ne, ji iškelta galva neria į bet kokius pavojus dėl savo geriausios draugės, tad neišimtis ir šis metas. Ji atidarė metalines duris ir pasileido bėgti siauru ilgu koridoriumi.

Tolumoje buvo gerai matyti šviesa ir puikiai girdėjosi kažkokie, lyg ir muštynių garsai. Pasistengusi dar greičiau bėgti ji greitai atsidūrė apšviestam kambary ir negalėjo neklykti. Žinoma, jos siaubo klyksmas nuaidėjo labai garsiai, tad sulaukė visų kambaryje buvusių dėmesio.

-Po velnių, Anbele, liepiau laukti lauke ,- ištarė įniršęs vaikinas su krauju aptaškytu veidu.

O Dieve, Maksas ? Anos akys persigandusios žiūrėjo į jį, o vėliau pasisuko į klaikiai, bet tuo pačiu ir patraukliai atrodantį vyruką, kuris į Maksą bėgo su peiliu rankoje.

-Atsargiai! , surikusi ji parodė Maksui apsisukti ir jis pasinėrė į kovą su kitu vyriškiu.

Sunkiai kvėpuodama Ana apsidairė ir pamačiusi lyg ir rūsio duris pasileido prie jų. Jos laimei durys buvo neužrakintos, tad mergina pradėjo bėgti laiptais žemyn ir keikėsi, kad nepagalvojo surasti šviesos jungiklio prieš čia nusileisdama...

Na gerai, štai ji stovi vos prakviepuodama tamsiame rūsyje ir nieko nemato, kas iš to?

Reikia nepasimesti, šaukis El..,- sakė merginai jos protas, tad ji taip ir padarė.

-Eliza, ar tu čia ? – ji šiaip ne taip ištarė ir vos nepersigando, kai priešais ją iškilo lyg ir žmogaus siluetas.

-Anabele? ,- tai buvo Eliza, kad ir nematydama jos Ana puikiai suprato, kad tai jos draugė. Bet nespėjo ji nieko pasakyti, kai Eliza tiesiog priešais jos akis parkrito ant žemės ir nebejudėjo.

-Dieve mano! ,- Anabelė tiesiog ant kelių puolė prie draugės ir ją purtė, bet į tai nesulaukė jokio atsako.

-Ak, jis tave mirtinai nukankino... ,- Anabelės skruostais riedėjo ašaros, ji stipriai laikė suspaudusi draugę glėbyje. Mergino tikėjosi, kad Maksui pavyks jas abi iš čia išvesti, bet jei ne... Jei ne, tuomet ji mirs kartu su Eliza, tikrai jos nepaliks vienos...

Nežinia po kiek laiko Anabelė pajuto lengvą purtymą ir priešais save išvydo Makso veidą.

-Tau pavyko ?..,- išspaudusi tik porą žodžių ji nusišypsojo ir užmerkė akis. Maksui pavyko, jis išgelbėjo ir Ana, ir jos draugę. Dabar viskas vėl galės stoti į savo vietas...

Tvirtos rankos išnešė Anabelę ir paguldė ją ant patogaus gulto. Ak, kaip atrodo senai ji nebuvo taip patogiai įsitaisiusi, nesvarbu, kad ausis klaikiai erzino greitosios kaukimas ir, kad odą dirgina nemalonūs prisilietimai, svarbiausia ji patogiai guli ir pagaliau gali pailsėti...

*

Tamsa slinko link jos iš visų pusių, mergina stengėsi pabėgti nuo jos, bet kojos nenorėjo klausyti. Skruostais riedančios ašaros greitai šalo prie merginos veido, vėjas tiesiog stingdė visą jos gležną kūnelį, kol galiausiai privertė ją sustoti, o paskui ir parkristi ant kelių. Apsikabinusi save rankomis ir užsimerkusi mergina tyliai kūkčiojo,tyliai murmėjo, kad jai baisu, kad ji bijo ir, kad nenori šitaip mirti. Gaila, niekas jo negirdėjo...Pasitraukusi tamsa atidengė balto sniego patalus, iš dangaus biro purios snaigės, merginos plaukai jau buvo beveik permirkę, ji lėtai iškelė rankas, tikėdamasi, kad viskas jau baigėsi, bet netikėtai nejaukią tylą perskrodė jos pačios klyksmas. Sniegas aplink mergina nusidažė rausvais taškais, merginos kaklu ir rankomis srūvo kraujo bangelės...

Klykdama Anabelė atsisėdo lovoje išpilta šalto prakaito, greitai pasidairiusi ji pažvelgė pro langą, už jo ramiai krito ir ant žemės gulė snaigės, visur buvo ramu. Sunkiai alsuodama mergina pažiūrėjo į savo rankas, tada persibraukė per plaukus ir papurtė galvą. Ji tik sapnavo, kaip ir kiekvieną naktį, taip ir šią, jai teko išgyventi klaikiausią košmarą kuris nesiliovė jau pusę metų nuo to laiko, kai kartu su Maksu ieškojo Elizos.

-Eliza... ,- tyliai suburbėjusi panosėje Anabelė išlipo iš lovos ir lyg vaiduoklis išėjo iš kambario. Tylomis slinkdama ilgu koridoriumi Ana buvo labai susimąsčiusi, nerimas ją jau kankino senai, o ir nemiga visai nepadėjo. Kai jos geriausia draugė Eliza pabudo iš komos judvi daugiau nesusitiko, nes Elizos tėvai išsivežė merginą gyventi į kitą miestą ir tai nedavė Anabelei ramybės. Jau pusę metų ji slampinėjo pakampėmis, mokykla ir namai buvo vienintelės vietos kur ji leisdavo laiką, kažkodėl Anabelė tapo labai atsiskyrusi, o ir jos tėvai visai merginai nepadėjo, nes jiems atrodė, kad su ja viskas gerai, gaila, bet taip nebuvo.

Karštas dušas, atrodė geriausia pagalba po sunkių ir baisių košmarų, kol vanduo tekėjo Anabelės kūnų, mergina galėjo jaustis laisvesnė, bet vos išjungus vandens srovę ir pasižiūrėjus į veidrodį Aną apimdavo liūdesys. Ji buvo viena šitam pasaulyje, tėvams buvo svarbesnių dalykų nei ji, geriausia draugė tikriausiai jau susirado naują, o ir tas pats Maksas, kuris jai ir jos draugei išgelbėjo gyvybę nesirūpino kaip jinai laikosi. Tikriausiai vaikino dėl to kaltinti nereikia, bet ir save atsibodo jau kaltinti... Galiausiai purtydama galvą Anabelė apsivilko mokyklinę uniformą ir kažkiek susitvarkiusi išėjo. Kelias į mokyklą buvo toks pats kaip ir visada, kiek vienišas ir slidus dėl iškritusio sniego ir dėl to, kad aplink nebuvo daugiau žmonių.

Merginai pasiekus mokyklą niekas per daug į ją nežiūrėjo kaip kažkada, ji lyg pasislėpusi už rūko skraistės nuslinko į savo klasę ir susmuko į galinį suolą. Tai buvo jos, atsiskyrusios ir su niekuo kalbėti nenorinčios merginos vieta... Nuskambėjo skambutis, prasidėjo pamoka, laikrodis tiksėjo labai nuobodžiai ir įprastai, bėgo laikas, keitėsi mokytojai ir kai kurie mokiniai, bet Anabelė nepajudėjo iš savo vietos. Prasidėjus paskutinei pamokai mergina pagaliau sukluso ir apsidairė, kažkas buvo ne taip, visi atrodė susidomėję ir linksmi, atvėrusi savo protą mergina susivokė kas ne taip, o pasirodo, kol ji čia sėdėjo ir nieko neveikė, spėjo ateiti direktorė ir pranešti apie naujo mokytojo pasirodymą...

Tai žinoma ,- mergina pagalvojo ir pavartė akis, Kas gi daugiau sudomins šitos klasės merginas jeigu ne naujas mokytojas... ,- Ana jau rengėsi pasinerti į savo mintis, kai atsidarė klasės durys ir vidun įėjo nuostabus vaikinas. Kaštoniniai plaukai pastatyti ežiuko, baltas it sniegas už lango veidas ir tos mėlynos, lyg ramiausiais pasaulio vandenynas akys. Anabelei sustojo širdis, prasivėrė burna. Ji niekaip nesugebėjo pamiršti tų mėlynų akių, kad ir kaip stengėsi, jos visada galiausiai iškildavo jai prieš akis, ir tas veidas... Kartais aptaškytas krauju, o kartais tiesiog toks kaip dabar, baltas ir nekaltas... Sunkiai kvėpuodama Ana suspaudė suolo kraštą ir laukė kas bus toliau, ar jis ją pažins, o gal jau senai pamiršo, kad tokia mergina kaip ji iš viso egzistuoja ?

Vaikinas atsistoja prieš visą klasę ir mandagiai nulenkė galvą, Anabelė pati pasilenkė į priekį, kad galėtų geriau jį matyti.

-Laba diena ,- nuskambėjo jo nuostabus ir šiurpą sukeliantis balsas ,- Aš esu Maksas Tsuyoshis, nuo šios dienos būsiu naujas jūsų Japonų kalbos mokytojas ,- vos vaikinas baigė kalbėti visi mokiniai pradėjo ploti, o Anabelė prisiglaudė prie stalo, tai tikrai buvo tas pats Maksas pas kurį jinai bijojo nueiti, net rimtai padėkoti, o štai, dabar jai teks su juo susitikti kiekvieną dieną..-Oi vargeli..,- suaimanavusi ji užsidengė rankomis galvą ir tyliai laukė skambučio, bet jos bėdai jis skambės tik už pusvalandžio, o naujam mokytojui būtinai prireikė susipažinti su mokiniais... Tyliai burnodama mergina laukė, kada jai teks pakelti užpakalį nuo kėdės.

-Aleksis Short ? ,- nuskambėjo aiškus mokytojo balsas kuris toliau tikrino vardus, jam pašaukus atsistojo šviesiaplaukė mergina ir plačiai nusišypsojo, parodydama kas per pasileidusi panelė ji yra ir taip privertė Aną tik užversti akis į lubas.

-Anabelė Morganthe ? ,- išgirdusi savo vardą Ana sunkiai įkvėpė ir atsistojo nuleidusi galvą. Bijojo ji pakelti savo akis, bet juk tai buvo privaloma, tad susikaupusi ji pažvelgė tiesiai į Maksą. Vaikino akys taip ir sustingo ties jos veidu. Įsivyravo tyla ir įtampa, Anabelė žvelgė į Makso veidą, į jo mėlynas akis, o jis negalėjo nežiūrėti į ją. Štai taip, po tokio ilgo laiko tarpo, jie vėl netikėtai susidūrė... Mergina prisivertė negalvoti ko nereikia, tad dar kartą linktelėjusi susmego atgal į savo suolą ir visa išraudusi užsimerkė nenorėdama nieko girdėti. Po kurio laiko suskambo skambutis ir Anabelė tiesiog reaktyvinio lėktuvo greičiu išlėkė iš klasės. Dumdama koridoriumi ji prisiminė, kad žadėjo savo klasiokei Heilei duoti literatūros darbus. Trinktelėjusi sau per kaktą Ana sustojo prie savo spintelės ir laukė klasiokės, bet priešais ją pasirodė ne Heilė, o Maksas. Vaikino veido išraiška bylojo, kad jiedu turi apie ką pasikalbėti, bet Anabelė negalėjo į jį žiūrėti.

-Tai ką, vėl susitikom ?

Kaip ir tada, kai jie susitiko jis paklausė su pašaipa, tai privertė Aną prisiminti viską kas nutiko prieš pusę metų. Ji tik linktelėjo.

-Tai ar su manimi nekalbėsi ? Juk taip senai nesimatėm, Anabele

Ją nupurtė elektra kai jis ištarė josios vardą, įkvėpusi oro mergina pažiūrėjo tiesiai į vaikino akis.

-Atleiskit, mokytojau, aš tik stebiuosi... ,- ji jau kalbėti rengėsi, bet Maksas sumosikavo rankomis

-Anabele, nereikia į mane taip kreiptis, aš mokytoju būsiu čia neilgai, tad nepradėkim naudoti oficialių kreipinių, po visko...

-Gerai ,- linktelėjusi mergina, net susijuokė pirmą kartą per pusę metų ,- Atsiprašau, kad tai elgiuosi, bet tiesiog, aš maniau, kad tu senai mane būsi pamiršęs ir tikrai nesitikėjau, tavęs sutikti, o dar tokioje situacijoje

-Žinau ką tu turi omenyje, po visko... Bet aš nepamiršau, kaip galėjau tave pamiršti ,- Maksui kalbant Ana vis labiau spaudėsi prie savo spintelės, atrodė, jei jis dar ką pasakys, ji sulys tiesiai į metalo gabalą.

-Kodėl tu taip kalbi ? Juk tau būtų buvę labai lengva pamiršti ,- paklaususi mergina pasijuto lengviau, na gerai, jis jos nepamiršo, ji jo taip pat, bet tai nieko neduoda...

-Tu man dažnai iškildavai prieš akis, Anabelė, tą naktį, kai palikau tave greitojoje nebežinojau, ar kada vėl susitiksim, norėjau to labai, norėjau pasiteirauti kaip tu laikaisi, norėjau žinoti ar tu sveika... Žinau, tau tai į mane nepanašu, Dievaži, mes pažįstami buvom vos parą laiko, bet per tą laiką, tu man parūpai, nors gal taip ir neatrodė ,- jis kalbėjo, o Anabelė negalėjo tuo patikėti, ji galiausiai tik papurtė galvą.

-Maksai, kalbi taip, lyg kažką jaustum man ,- kiek suraukusi savo veidelį pasakė mergina ,- Bet juk taip nėra, atleisk, dabar nenoriu apie tai kalbėtis... Mes susipažinom kvailomis aplinkybėmis, vienas kito negalėjom pažinti kokie esam iš tiesų... Sakykim taip, tu man tada pasirodei šiurkštus pašlemėkas, nors ir pasiryžai man padėti ,- susigėdo ji to ką pasakė, bet tai buvo tiesa, bet Anai teko nustebti, nes Maksas pradėjo juoktis

-Negali būti, tikrai ? Naa.. gal aš toks ir esu, ar bent jau buvau ,- išsišiepęs pasakė jis ir suvėlė merginos plaukus ,- Matai, gal kažkiek mane ir pažinai.

-Baik tai tuojau pat! ,- ji suriko ,- Nežinau ką čia bandai parodyti, bet man neįdomu.. Dabar tu esi mano mokytojas, o aš tavo mokinė, tad mums negalima šitaip bendrauti. Viso geriausio ,- linktelėjusi Ana movė toliau nuo jo, pakeliui sutikusi Heidę jai į rankas įdavė sąsiuvinį ir pasišalino iš mokyklos teritorijos. Lėkdama namo mergina bandė susivokti kas čia tik ką buvo, gal ji sapnavo dieninį sapną ? Nejaugi Maksas tikrai jai kalbėjo prasmingus žodžius, nejaugi jis lygiai taip pat kaip ir ji negali išmesti vienas kito iš galvos ?

-Neee! To būti negali! ,- klyktelėjusi ji dar greičiau pasileido bėgomis namo. Bėgdama sniegu padengtu keliu Ana niekuo nesidomėjo, nesidairė, nieko nesiklausė, tik bėgo tiesiai ir sustojo priešais namo duris, tik tada, kai ji atsidūrė šiltuose namuose ir užrakino duris, ji galėjo sustoti, atsikvėpti ir prisiversti galvoti logiškai, kad tai ne sapnas, kuris galiausiai baigiasi kraujo praliejimu.

-Jis tikras... Jis čia... ,- kalbėdama su savimi mergina nuėjo persirengti, ir pirmą kartą, po ilgo laiko išėjo iš namų ne į mokyklą, o pasivaikščioti.

Ramybė kuri vyravo gatvėje, šventinė dvasia ir iš dangaus krentančios snaigės... Tai buvo geri prisiminimai... Viskas Anabelei priminė jos senus laikus, kai ji kartu su Eliza žaidė sniege ir į nieką nekreipė dėmesio... Na, o dabar viskas kitaip, sniegas jau nebe džiugina kaip ankščiau, ne, jis Anai atrodo šaltas, atstumiantis ir pavojingas, jis toks, kaip jos sapnuose, apgaulingas, tik ir laukiantis, kada galės pasiglemžti menką jos kūnelį.

2010 m. spalio 23 d., šeštadienis

Beast of the night

Vėlyvą mėnulio pilnaties naktį, tamsiu skersgatviu tylomis slinko paslaptinga būtybė, nuo kurios ant žemės driekėsi tamsus šešėlis. Karts nuo karto dangų perskruodus ryškiam žaibo blyksniui, būtybė kartu su šešėliu pasitraukdavo į tolimesnį kampą ir niekas jos nepastebėjo. Niekas, įskyrus vieną, tylią merginą, kuri atsargiai slinko iš paskos. Ji tikėjosi, kad toji būtybė pajus, jog yra jos sekama, bet mergina nežinojo, kad šešėlio savininkas jau senai jautė ją šalia, jau nuo to laiko, kai mergina iškėlė koją pro namų slenkstį.

1
Nubudusi iš savo tamsių sapnų kurie ją kankiną kiekvieną naktį, Anabelė sunkiai pramerkė akis ir pamėgino nubraukti saulės spindulius nuo veido. Vis dar gulėdama ji apsidairė po kambarį, mergina puikiai žinojo, kad čia niekas nebuvo ir viskas bus savo vietose, bet taip elgdavosi lyg ir iš įpročio ir atsargos. Nuleidusi kojas iš lovos ant minkšto ir šilto kilimo, Ana lėtai išlipo iš lovos ir raižydamasi patraukė į vonią. Eidama ilgu koridoriumi, kuris buvo išklotas medinėmis grindimis, mergina tylomis klausėsi kas vyksta namuose. Bet namas skendėjo amžinoje tyloje. Anai pasiekus vonios duris, kūnų perbėgo šaltas virpulys kuris privertė merginą sustoti ir apsidairyti. Pastaruoju metu tai kartojasi vis dažniau ir tampa tiesiog monotoniška...
Viskas gerai, niekas manęs nestebi, pirmyn Anabelė, keliauk toliau. Pati sau pasakiusi mergina pagaliau nulenkė durų rankeną ir pateko į skaisčiai žalsvomis plytelėmis išmuštą milžinišką vonios kambarį, kuris visuomet teikė daugiausiai džiaugsmo. Jausdamasi daug tvirčiau Anabelė pasinėrė į rytines apeigas. Atgulėjusi penkiolika minučių šiltoje vonioje, Ana ilgai stovėjo priešais veidrodį ir skaičiavo kiek kartu šepečiu braukia per savo ilgus, kaštoninius ir spindinčius lyg princesės plaukus. Atlikusi įvairiausias procedūras veidui ir sunaudojusi geras dvi valandas savo brangaus laiko, ji pagaliau išėjo iš vonios, nusprendusi, kad šiandien negalvos nieko nepageidautino.
Lipdama laiptais žemyn Anabelė nugalėjo nepagalvoti, kad jai labai nepatinka ši kraupi tyla, kuri tęsiasi jau labai ilgą laiką. Taip, ji žinojo, kad jos tėvai prisistatys į namus vos prireikus, bet ji taip pat žinojo, kad yra davusi sau pažada, jog į juos kreipsis tik iškilus didelei bėdai, kurios nepajėgs sutvarkyti.
Įžengusi į karališko dydžio svetainę ir atitraukusi milžiniškas užuolaidas Ana pagaliau sugebėjo plačiai nusišypsoti, nes pagaliau visas namas skendėjo saulės spinduliuose. Įjungusi muzikos grotuvą, ji šokio žingsneliais patraukė į virtuvę, kurioje tiesiog sukosi kaip paukštelis. Stilinė šilto pieno, nedidelis sumuštinis su kumpiu ir energetinis šokoladukas greitai atsidūrė jos skrandyje ir mergina jau buvo pasirengusi pasinerti į jos laukiančius nuotykius. Nulėkusi prie durų, ji kaip visuomet pasičiupo iš vakaro suruoštą ir paliktą mokyklinę kuprinę, pasitaisiusi uniformą išjungė magnetofoną ir išplaukė į ryto gaivą.
-Ach...- išsprūdo tylus atodūsis iš Anabelės lūpų, kai ji pajuto į jos plaukus jau spėjusi įsisukti vėją Vakarį. Užtrenkusi namo duris ir pasidžiaugusi rausvais medžio lapais Ana pagaliau patraukė siauručiu takeliu link mokyklos. Dabar ji mintyse tyliai dainavo savo mėgstamą dainą ir negalėjo nustoti nesisukusi ratu, dabar ji tik laukė, kada tiesiai prieš ją iškils jaus geriausios draugės Elizos veido ir jos abi galės pasidžiaugti savais sapnais. Mergina puikiai žinojo, kas šiandien bus ir ko laukti. Bent jau taip manė žinanti ji, o likimas jai jau rengė visai kitokią šios dienos ateitį.
-Just for this day! - pagaliau garsiai išdainavusi Anabelė nusijuokė ir sustojo vietoje. Apsisukusi ratu ir išblaškiusi savo mintis ji kiek pasimetė, kad vis dar nesutiko Elizos. Tai visai nebuvo jos santūrios ir visada laiku, lyg laikrodis pasirodančios draugės elgesys. Prikandusi lūpą Ana išsitraukė savo telefoną su daugybe įvairiausiu pakabučių, ir šiaip ne taip suspaudė mygtukus, kad galėtų prisiskambinti Elizai. Telefonas ilgai pypsėjo, kol galiausiai atsiliepė draugės atsakiklis ir išdainavo Elizos plonu it pelytės balsu Šiuo metu esu užsiėmusi arba tiesiog ignoruoju pasaulį. Žinote ką daryti po to keisto garso, tad geros dienos ir nepamirškit šypsotis!
Anabelė labai jau įtariai pažvelgė į telefono ekraną, bet ką jau darysi, jeigu prisiskambino, nors ir į atsakiklį, bet reikia kažką pasakyti.
-Hey El, čia Ana, tik norėjau pasiteirauti ar tau viskas gerai. Kai gausi šį pranešimą prašau atsakyti, nenoriu pradėti nerimauti. - Greitai išbėrusi žodžius Anbelė pasidėjo telefoną ir jau tuščia galvą tęsė savo kelionę į mokyklą, kurios stogas jau švietė iš tolo...

Eliza nežinojo kiek laiko ji prabuvo aklinoje tamsoje, ji nesuprato ar jau diena ar naktis, mergina tik girdėjo klykianti jos telefoną kuris skelbė, kad skambina jos geriausia draugė. Jai taip norėjo klykdamai šokti prie mobiliojo, bet to padaryti nesugebėjo, nes tiek kojos su rankomis tiek jos burna ir net akys buvo surištos ir užrištos labai tvirtai. Eliza jautė, kad ji dabar yra ant kažko kieto ir, kad pro jos plonyčius drabužius pučia šaltas vėjas, nuo kurio baigia nušalti visi pirštai.
Kodėl aš čia... Juk tik norėjau, bent kartą linksmai pasibūti... Skambėjo mintys Elizabetos galvoje, o mergina jau buvo pradėjusi aimanuoti, tik pati to gerai nesuprato, kol garsiai netrinktelėjo durys ir kažkieno stiprūs pirštai suėmė jos petį.
-Ššš, nereikia šitaip aimanuoti ir muistytis, nesirengiu daryti tau nieko blogo - ištarė šaltas balsas prie jos ausies, ir Eliza jautė, kaip vėjus kvėpavimas leidžiasi jos kaklu žemyn. Mergina būdama baisiai išsigandusi sugebėjo tik krestelėti galvą, tikėdamasi, kad jos plaukai sugebės paslėpti gležną kaklą, nuo to asmens kuris ją čia laiko.
Atrodo tai padėjo, nuskambėjo atsipalaiduojančios mintys jos galvoje, nes garsus kaukšėjimas ir durų trinktelėjimas tik įrodė, kad tas, kuris ją čia laiko išėjo. Dabar merginai tik reikia nepraskysti ir sugalvoti, kaip pasiekti savo telefoną, kad galėtų prisiskambinti bent kam. Ji pradėjo muistytis vietoje, net stengėsi šokinėti, kol galiausiai prisiplojo prie ledinių grindų ir susiprato, kad sėdėjo ant kėdės. Jausmas buvo tikrai nemalonus, jos nugara net išsirietė, nes visa Eliza buvo tiesiog pritvirtinta prie tos netikusios kėdės, kurios dėka, šiuo metu neįmanoma pajudėti.
Prisižiūrėjusi užtektinai filmų, kuriuose pagrobtos merginos stengiasi išsivaduoti iš savo padėties Eliza nusprendė nedelsti ir tiesiog sukaupusi visas jėgas ir sukandusi dantis pradėjo ridentis į kažkurį vieną šoną, tikėdamasi, kad galiausiai atsitrenks į sieną. Jos laimei toji siena buvo visai šalia, o ir į ją ji įsirėžė su nugarą, tad galiausiai keli kėdės rėmai išlūžo ir mergina jau galėjo pajudinti savo rankas tiek, kad jų pagalba nusirištų akis ir galiausiai atsikratytų visų ją laikančių pančių. Išsivadavusi ji apsidairė ir garsiai susikeikė, nes vieta, kurioje ji stovėjo, tiesiog buvo aklina ir joje nieko nesimatė. Burnodama ant savęs, kam pasidavė pagundai, ji stengėsi įžiūrėti ar bent apčiuopti savo telefoną. Pagaliau aptikusi vieną iš jo pakabučių ji vos nesuklykė ir atidariusi telefoną pradėjo mėginti rinkti numerė, bet nespėjo nuspausti nei trečio skaitmens, kai išgirdo kažką lipant laiptais. Persigandusi kaip niekada ji nuspaudė skambinimo mygtuką, tikėdamasi, kad bent kam prisiskambins ir visa drebėdama žiūrėjo į duris. Ji jau rengėsi klykti, kai telefonas trakštelėjo ir jo garsiakalbyje pasigirdo merginos balsas.
-Anabele, padėk, prašau! Mane kažkas pagrobė! Anab..! - tik tiek ji te sugebėjo sučiupti, kai kažkas ją pakėlė nuo žemės ir dar sutraiškė josios telefoną. Mergina nematė, kas toks ją laiko, bet puikiai jautė jo jėgą, ir jau buvo praradusi viltį išlikti gyvą.
-Na ir ką tu čia dabar darei... Sakiau, kad būtum ramiai, o tu nesugebi... - Labai piktai skambėjo dar šaltesnis žmogaus balsas, Eliza persigandusi, net užsimerkė, ir dabar tegirdėjo kaukšint to asmens dantis. Neištvėrusi mergina pradėjo verkti, kol galiausiai buvo pasodinta ant kitos kėdės, bet puikiai jautė, kad niekas jos nesistengia surišti, nors to daryti ir nereikėjo, nes ji jautėsi lyg suparalyžiuota, lyg koks mėšlungis būtų surakinęs visus jos raumenis.
-Ko jau čia žliumbi, gražios merginos negadina savo dailių veidelių ašaromis - Pareiškė vis dar šaltas, bet jau mažiau piktas balsas, o tuo pat metu, Eliza pajuto ant savo veido šaltus, gal net šaltesnius už ledą pirštus. Jai tiesiog taip ir apsivertė akys iš siaubo. Na ir ko ji kišo koją naktį iš namų, na ir kodėl negalėjo likti šiltoje lovoje apsikrovusi pliušinukais ir palindusi po šilumą dalinančiu pledu... Ji buvo kvaiša ir negalvojo, štai kodėl, o dabar jai teks ilgai kentėti, kol galiausiai patirtis palaimą ir bus negyvą numesta kur nors kelkraštyje ,su kitomis, niekuo dėtomis merginomis...

Eidama mokyklos kiemu ir su visais sveikindamasi Anabelė netikėtai išgirdo skambantį savo mobilujį, tad labai mikliai jį pakėlė. Iš pradžių jį labai apsidžiaugė, kad skambina Eliza ir dėl jos jau nereikai jaudintis, bet išgirdusi kaip draugė klykia, Ana vos nepaleido telefono iš rankų. Ryšiui nutrūkus ji vis bandė prisiskambinti, bet atsibostantis operatorės balsas ilgai ir nuobodžiai kartojo, kad telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų. Nežinodama, ką jai daryti, Anabelė vis kalusė ir klausė, tą patį įrašą, kuris ačiū dievui įsirašė jos telefone. Į pamokas Ana nesugebėjo nueiti, tad prasedėjusi geras dvi valandas seselės kabinete su telefonu prie ausies, ji galiausiai išlėkė iš mokyklos teritorijos bala žino kur.
Lėkdama purvinais skersgatviais ir tuneliais Anabelė jautėsi nejaukiai, bet ji nieko kito negalėjo daryti, tik bėgti ir ieškoti savo geriausios draugės. Merginos balsas skambėjo visur, daugelis traukėsi jai iš kelio, pagalvoja, kad jau visai mergaitei protas pasimaišė, kiti dar bandė ją stabtyti ir padėti, bet Ana nieko neklausė ir lėkė lyg akis išdegusi. Po kurio laiko, ji galutinai sustojo, nes pradėjo skaudėti šoną ir jai teko atsiremti į gan baugiai atrodantį pastatą. Sunkiai alsuodama, Anabelė bandė mąstyti blaiviai. Jos bėgimas niekam nepadės, jai reikia nustoti elgtis paikai ir eiti tiesiai į policiją... Bet jai ta daryti yra nelengva, juk ji nemėgsta policijos pareigūnų... Kraustydamasi iš proto, Ana galiausiai neišlaikiusi pusiausvyros parkrito ant žemės ir apsikabinusi kelius pradėjo verkti.
-Kvaiša, netikėlė... Dėl savo geriausios draugės negali pajudinti nė pirštelio - Anabelė pradėjo save keikti visokiais žodžiais, nes jautėsi kalta, dėl to, kad Elizos dabar nėra kartu su ja. Taip save keikdama ir liedama ašaras ji nepajuto kaip prasidarė to bauginančio pastato durys ir laukan išlindo vaikinas.

-Ei, ar tu gerai jautiesi! - riktelėjo jis pasilenkęs jai į ausį, tad Anabelė gavo pašokti ir surikti. Ji įdėmiai nužvelgė vaikiną. Visų pirma, jos akis prikaustė aptemtos juodos odinės vaikino kelnės, kad ir kaip nemandagu, Ana net prasižiojusi greitai pakėlė akis į jo veidą, kuris, turėjo pripažinti ji, atrodė tikrai neblogai. Vaikino akys švytėjo tamsiai melsva spalva, kokios Anabelė dar nebuvo regėjusi, o ir lūpos atrodė, gan saldžios.

Raminkis, mintyse savo subarusi Anabelė vos vos linktelėjo.

-Ačiū, man viskas gerai - pratarė ji ir mikliu judesiu nusivalė ašaras, bet matyti, kad priešais ją stovintis asmuo, to nepraleido.

-Šit kaip ? Kuo tuomet verki ? - jis kalbėjo ne tiek paslaugiai, kiek pašiepiamai. Mergina susiraukusi užvertė akis į dangų.

-Na ir kas ? Ar šioje valstybėje verkti negalima ? - ji bandė išlikti ori ir šalta, nepuls čia pirmam pasitaikiusiam aiškinti, kad jai negerai.

-Ir gerai... Verk, kad sau nori, aš galvojau tau padėti, bet žiūriu, kad pati susirasi savo drauge. - Vaikinas tik pavartė akis ir atsukęs Anabelei nugarą grįžo vidun garsiai uždarydamas duris. Tik po akimirkos mergina susiprotėjo ką jisai sakęs.

-Eliza, tu žinai kur Eliza! - klykdama Anabelė puolė paskui jį. Vos atstūmusi sunkias duris, ji per plauką nenusivertė nuo stačių laiptų ir pasileido jais ten, kur vedė akys.

-Palauk, po velnių, kur tu! - klykė ji ant viso pastato, kuris tiesiog skambėjo nuo jos balso. Pykdama mergina galiausiai įbėgo į kažkokią didžiulę salę ir apsidairė. Suraukusi nosį ji toliau sukosi ieškodama viaikino. Jai nepatiko tai ką pamatė, dievaži, jeigu jos akys jos neapgauna, tai čia galima sakyti vaikinų striptizo klubas. Paklaikusi Anabelė tarp visų ieškojo, to vaikino odinėm kelnėmis ir dailiu užpakaliuku, bet nesugebėjo niekur jo pamatyti. Vis dar piktoka ji nuėjo ir atsisėda prie laisvo kampelio. Na taip, eidama su mokyklos uniformą ir dar tokioje vietoje ji susilaukė kiek priešiškų kai kurių moterų dėmesio, bet jai tas nerūpėjo. Dabar esmė buvo susirasti tą, kuris žino, kas nutiko Elizai. Sėdint Anabelei teko nuleisti galvą, nes ją vis labiau vertė šlykštėtis ši vietą.

Kur ritasi šis pasaulis?, pati savęs mintyse paklaususi ji netikėtai išvydo tą pati vaikiną greitai praeinantį vos ne pro ją. Žinoma Anai neliko nieko kito kaip pašokti oran ir lėkti paskui jį.

-Palauk! Prašau! – vis garsiau šaukė ji, kol galiausiai sustojo priešais vaikino nugara. Tasai simpatiškas pašlemėkas tik dabar susiprotėjo, kad čia buvo šauktas jisai ir galiausiai pasisuko į Anabelę.

-Na ko nori ? – pašiepiamai išspaudė jis įdėmiai stebėdamas merginos veidą.

-Tu.. tu sakei, kad gali man padėti dėl draugės – pridususi sumurmėjo Ana ir neatitraukė akių nuo jo veido.

-Aš taip nesakiau. Sakiau, gal galvojau padėti – jis labai keistai šyptelėjo ir kilstelėjo antakį aukštyn.

-Bet... Bet iš kur tu žinai... ?

-Ai, atpažinau tave iš nuotraukos, o kai pamačiau, kad verki susiprotėjau kas gali būti. – Labai įprastai pasakęs jisai atsirėmė į šalimais esantį stalelį ir toliau stebėjo Anabelę

-Iš kokios dar nuotraukos ? – visai jau nebe susigaudydama ji pasiteiravo

-Iš tos kurioje jūs su drauge prie fontano – pavartydamas akis jis mestelėjo Anabelei kažkokį juodą daiktą. Geriau pasižiūrėjusi ji susiprotėjo, kad jos rankose ne kas kita, o Elizos rankinukas

-Iš kur ? Kodėl jis pas tave ? – Anabelei darėsi vis labiau silpna, nejaugi tai šis vaikinas pasigrobė jos draugę, bet kodėl tada pasakoją kažką jai.

-Radau netoli šios vietos, pagalvojau gal ateis kas pasigedęs, bet žinoma prieš tai turėjau išsiaiškinti, ar nebus kokių savininkės dokumentų, bet teko nusivilti, viduje tebuvo nuotrauka su tavimi ir piniginė be jokių dokumentų.

Anabelei to užteko, ji susmuko ant šalia buvusios kėdės ir rankomis užsidengė veidą. Eliza ją laikė geriausia drauge ir dar tikėjosi pagalbos, o štai dabar ji sėdi bejėgė ir nieko negali padaryti, kad ištrauktu savo draugę iš bėdos.