One

Širdis mana staiga sukruto,

Pamilti protui liepė ji.

Pasaulis naujas man iš kart pabudo,

Panorau aš surast tave.

Nieks man kelio nenurodė,

Kurs nuvestų pas tave.

Tik širdis mana vis šaukė,

Eit greičiau pirmyn.

Pro stiklus ir žarijas,

Pro karščius ir pūgas.

Judėjau aš vis neaišku kur,

Bet žinojau, kad atrasiu tave.

Susipykau aš su laiku,

Su visais aplink mane.

Mečiau viską tik tam,

Kad pasiekčiau tave.

Ir po metų ilgų,

Nesuskaičiuojamų kančių.

Pagaliau suspindėjai tu,

Manam danguje.

Nežinau kas pasidarė

Tai dar vienas mano rašomas tik tau ‚laiškas‘. Nežinau, kiek jų jau galvoje esu parašiusi, bet vos kelis išdrįstu įspausti lape. Man sunku suvokti, kad šie žodžiai, kuriuos rašau, tavęs vis tiek nepasieks, kad tu jų vis tiek nesuprasi. Dar sunkiau tai, kad vis rečiau apie tave pagalvoju. Seniau buvai tik vienas mano minčių valdovas, o tave iš galvos ištraukti buvo tiesiog neįmanoma misija.

Dabar, kai su tavimi gyvenu jau tikrai daug metų, aš bandau suvokti, kodėl mano meilė tau, nors ir yra pati stipriausia, bet kodėl ji jau neverčia dėl tavęs kiekvieną karta atsikvėpti, sunkiai atsidūsėti, tik apie tave vieną ir tegalvoti?

Gal aš suaugau ? Užsibaigė mano vaikiškos svajonės ? Gal panorau realaus gyvenimo, su kiek realesniu žmogumi nei tu ? Gal užsinorėjau šiltus žodžius, kuriuos kažkada skyriau tik tau, šį kartą skirti tam asmeniui, kuris galėtų mane už juos apkabinti, galėtų padėkoti ar šiaip ką pasakyti ?

Nežinau, kame bėda ir nežinojimas mane žudo.

Šiandien aš galutinai iš savęs išplėšiau dar vieną savo praeities dalelę. Jų vis mažėja ir mažėja. Bijau, kad vieną dieną kažkuri iš tų detalių gali būti ir tu. Surinkti jų atgal aš visai nenoriu dabar, tad ir nenorėsiu vėliau. Bijau, kad tavęs neturėdama savo širdyje ir praeityje, man pasidarys per didelis pasaulis, per daug tuščios vietos manyje. Tikiuosi, kad sugebėsiu išsaugoti mintis ir prisiminimus apie tave. Tavo šypseną. Tą keistą juoką. Akis, kurios man niekada nebuvo gerai įskaitomos.

Bet jei, jei jau nutiks blogiausia, aš labai viliuosi, kad tu sugebėsi kažkaip vėl pasibelsti į mano širdį, gal ir nerealiai suimti mano ranką ir paklausti ‚Kur tu užtrukai, aš tavęs ilgai laukiau‘, o į tai aš atsakyčiau ‚Kur tu buvai, aš visą laiką čia stovėjau ir laukiau‘. Tuo viskas pasibaigtų ir tuo pačiu, prasidėtų. Mes vėl žengtumėm į priekį keliu, dar nepramintu, nepažintu.

Tikiuosi, kad laikas man leis viską sudėlioti į reikiamas vietas, į lentynas, kurių viena priklausys tik tau, kuri bus tvirtai surakinta, kad negalėtum pabėgti iš mano minčių, mano širdies.

Brangiausias man žmogus....

Kiek daug man reiškia,

Mūsų kartu praleistos akimirkos.

Kokios man yra brangios,

Tavo kažkada išsakytos mintys.

Jaučiuosi laiminga, nes gavau galimybę tave pažinti,

Jaučiuosi laiminga, kad sugebėjau tave atrasti.

Tavo tylomis, lyg malda kalbėti žodžiai,

Apie meilę, jausmus, gyvenimą ir laiką...

Tavo ramus atokvėpis sulaukus nusileidžiančios vakaro,

Dar ilgai užsiliks mano širdyje.

Nesirengiu net galvoti, kas būtų jei tavęs netekčiau,

Bet jei ir taip nutiktų, aš būčiau laiminga, nes vis dėlto tave pažinojau.

Būsiu tau ilgai dėkinga,

Už išmokymą mylėti paprastus dalykus.

Būsiu amžinai tau skolinga,

Už sugrąžintus man šiltus jausmus.

Ir kai tik man reikės įkvėpimo,

Kai reikės tos vadinamos mūzos.

Tu  ja ir būsi,

Nes esi brangiausias ir nuostabiausias žmogus mane supančiame pasaulyje.

Into dust

Nedidelėje pasakų šalyje,

Ten - kur mano širdis amžinai jautėsi gerai.

Gyvenai tu, mano pasakų prince,

Su savo neapsakoma šypsena ir meilės kupina širdimi.

Kai išaušdavo naktis,

Tu stovėdavai po mano langu ir dainuodavai lopšinę.

Kai pakildavo saulė,

Aš rinkdavau gėles po tavais langais ir dainuodavau dainas.

Tu priklausei nakčiai,

Ir jos pavaldiniams.

O aš buvau dienos dukra,

Ir saulės dešinioji ranka.

Mums pagal viską,

Nebuvo lemta susitikti.

Mudu neturėjom,

Net būti kartu.

Bet tavo lopšinės mane žavėjo,

O balsas traukė prieiti arčiau.

Žinojau, kad ir tu manim žavėjaisi,

Ir norėjai pažvelgti į akis.

Aš norėjau pamatyti tavą šypseną,

Apie kurią girdėjau kalbant kitas merginas.

Norėjau išvysti tavas akis,

Kurios kiek girdėjau buvo lyg vandenynas ramus.

Iš tavo dainuojamų dainų prieš miegą,

Gerai suvokiau kas tavo širdyje.

Aš tiesiog norėjau leisti tau pažvelgti į mane,

Norėjau laikyti už rankos, nes ir tu to troškai.

Tas netikęs įstatymas,

Neleidžiantis mums niekada susitikti.

Ta pati saulė, kuri nedraugavo su mėnuliu,

Jie mums draudė net išeiti kartu į vieną erdvę.

O mudu juk gyvenom,

Po tuo pačiu dangum...

Kaip buvo nuostabu,

Kai vieną naktį per miegus.

Iš tavo dainos aš supratau,

Kad jau laikas pamiršti namus.

Kaip buvo nuostabu,

Surikti po tavo langu.

Kad tave aš myliu,

Iš širdies gilumų.

Tą nelemtą akimirką,

Kai mėnulis jau rengėsi mainytis su saule.

Aš bėgau link kalvos,

Ant kurios stovėjai tu.

Pagaliau! Pamačiau!

Tą tavo šypseną... Tas akis.

Pagaliau, laikiau tave už rankos,

Ir galėjau padėti galvą ant tavo peties.

Bet niekada, oi niekada,

Net baisiausiam košmare.

Nesapnavau tokios pabaigos,

Nesugalvojau, ką gali reikšti tos taisyklės.

Mėnulio vaikui neleista žavėtis saulės dukra,

O man, neleista žavėtis tavimi.

Nesitikėjau, kad užsitrauksim neapykantą Dievų aukščiausių,

Nemaniau, kad jie mus amžiams pražudys ir į dulkes pavers...

Ačiū

Kaip ir kiekvieną kartą aš pabudau tavo glėbyje ir nenorėjau iš jo atsikelti. Prisiglaudusi arčiau ir padėjusi galvą ant tavosios krūtinės giliai įkvėpiau nuostabaus aromato. Jau nežinojau, ar tu specialiai kažkuo kvepintis pradėjai, ar tai tiesiog kvapas, kurį tu vienas spinduliuoji – bet tai varo mane iš proto. Stebėdama tavo ramų veidą aš galiu jaustis rami, o žvelgdama, kaip lengvai virpa tavo vokai, visai nepabijau paliesti tavus plaukus, perbraukti per juos pirštais.

-Amžinai lik su manim... ,- tyliai sumurmu ir užsimerkiu. Klausytis tavo ramaus ir gilaus kvėpavimo, man yra didžiausia palaima, tai geriau, nei klausytis lengvų lietaus lašų beldimosi į langą.

-Lik su manimi ,- išgirstu tavo balsą ir pramerkiu savas akis. Tu pabudai ? Ar tai tik mano vaizduotė ? Tavo vokai užmerkti, kvėpavimas tas pats, bet tavosios rankos mane suspaudžia glėbyje daug stipriau. Priverčiu nusišypsoti, tai apsimetėlis. Lengvai kumšteliu tau į šoną ir su pasigėrėjimu stebiu kaip prasimerkia tavosios akys.

-Ką ten sakei ? ,- tyliai paklausiu bijodama išbaidyti ramią ir tokią malonią tylą. Tu pats nieko nesakai, tik žvelgi į mane, o nuo to žvilgsnio pradeda stipriau trankytis manoji širdis.

-Tu tikriausiai niekada negalėsi ramiai į mane žvelgti ,- pasakai uždėdamas ranką prie mano krūtinės, šiek tiek prisimerkdamas ir nusišypsodamas. Ne tik mano širdis, bet ir kvėpavimas, ir pulsas, viskas šokteli link pamišimo. Už ką tu su manimi taip elgiesi ?

-Aš...Tiesiog... ,- nežinau ką sakyti, noriu amžinai žvelgti į tas akis ir nepaisyti to, kad visa šitai mane žudo.

-Žinai, o aš ir nenoriu, kad tu reaguotum kitaip ,- vėl prabilai. Šiandien jau pasakei daugiau, nei per visą vakarykštę dieną ir aš dėl to laiminga. Ačiū, kad leidi man jaustis laimingai ir neliūdėti. Lengvai atsikvepiu ir panardinu savo veidą tavosiose rankose kurios švelniai palietė mano skruostus.

-Tu man labai brangus ,- ištariu, lyg pirmą kartą ir skruostais pajuntu riedant ašaras. Nevalyk jų – pagalvoju ir esu patenkinta, net tu leidi joms tekėti toliau.

-Žinau.

Cha, tikriausiai turėčiau nusijuokti dėl tokio atsakymo, nes tu save myli tiesiog per daug. Bet nesijuoksiu, nes man gera, kad tai žinai.

-Nebeverk, tai išvarys mane iš proto ,- tai sakydamas paglostai manuosius plaukus ir priglaudi lūpas prie vienos iš riedančių ašarų. Na už ką verti taip mane jaustis ir trankytis mano širdį ? Kodėl negali palaukti, kol savo jėgomis iškeliausiu iš šio pasaulio.

-Atleisk ,- ištariu šlapiomis, nuo ašarų akimis. O kam kalbėti lūpomis, kai viską pasako žvilgsnis.

-Neturiu už ką ,- balsiai atsakai tu ir supini mudviejų pirštus...

Tokie paprasti, neypatingi, kiekvieno girdimi ir sakomi žodžiai tiek man, tiek tau tada buvo brangūs. Gal mes vienas kitą mylėjom kiek kitaip, nei galėjom pagalvoti, gal tą meilę suvokėm kiek pavėluotai, bet aš buvau patenkinta. Patenkinta tuo, kad nepaleidai manęs iki paskutinės mano minutės, kad likai prie manęs ir tvirtai buvai apkabinęs.

-Kim... Už viską tau dėkoju ,- ištariau virpančiomis lūpomis ir dar tada, kai mano akys pradėjo merktis mačiau tave, tavo veidą artėjanti prie manojo ir tavo lūpas, taip atsargiai, lyg būčiau trapiausias porcelianas, taip atsargiai, lyg bijotum mane sužeisti, prisiliečiant prie mano lūpų.

Koks keistas tas mūsų pirmas ir paskutinis bučinys, apie kurį svajojau nuo tada, kai paėmei mane už rankos...

Manasis Jaejoong

Manasis Jaejoong

Manasis Jaejoong – šiandieną vėl sapne tave regėjau. Tu šypsojaisi ta savo akinančia šypsena kuria aš taip dievinu. Tavo balsas skambėjo lyg šilko prisilietimas, aš skendau tavo akių gelmėse, jos tokios nuostabios ir tokios pražudančios...
Vos tau priėjus arčiau, pajutau, kaip manuoju kūnu nubėga daug mažų skruzdėlyčių, o pilve suktis pradeda drugeliai... Tai buvo nuostabu.
Tu ištiesei savo ranką ir padavei man savo švelnų ir tvirtą delną į kurį aš įsikibau lyg maža mergaitė į tėvelį. Priglaudęs savo karštas lūpas,kurios taip skaniai kvepėjo persikais ir avietėm, pabučiavai man į žandą ir švelniu balseliu ištarei ‘‘Aishiteru‘‘. Aš jau norėjau taip ir numirti, tokia mirtis man būtu priimtina, bet tada likčiau be tavęs...
Aš tylėdama apsikabina tave, jaučiau tavo kvepalus kurie man taip patinka, lyg mažytis šunytis pasitryniau į tavo krutinę, o tu švelniai paglostei manuosius plaukus.
Lėtai kilstelėjau galvą, ir atsargiai pravėriau savo lūpas ‘‘Jaejoong... Aishiteru‘‘ sumirksėjau ašarų kupinomis akimis. Tu taip maloniai nusišypsojai ir savo malonumą teikiančiais pirštais nuvalei skruostais riedančias, mano ašarėles.‘‘ Mažiau verki manoji Bishojo‘‘ ištarei su linksma gaidele balse, o aš sukikenau lyg mergytė pamačiusi išsvajotąjį princą ant balto žirgo. Tai tave prajuokino... Žinai, šito juoko galėčiau klausytis lyg Cassis prieš miegą, ir jis man NIEKADA neatsibos. Nebegalėjau atitraukti akių nuo tavęs, tu atrodei toks didelis, lyg valdovas kurį visi myli neverčiami, aš buvau ta, kuri tave mylėjo labiausiai iš visų, buvau ta, kuri pasiryžusi dėl tavęs atiduoti savo širdį bet kam, kad tik liktum saugus. Ak kaip norėjau tau tai imti ir pasakyti... Bet staiga, tau už nugaros pamačiau kylant saulę ir pradėjau verkti lyg viskas būtu žuvę“ mano saldainis... pavogė..“ norėjau rėkti, bet tai būtu buvę taip vaikiška... aš šokinėjau vietoje purtydama galvą ir trindama ašarotas akis...
“Bishojo – Ai mano, nesijaudinki, vos ši saulutė nusileis, aš vėl laikysiu tave už rankutės. Gomen Nasai kad jau palieku tave šioje klampioje dienoje, bet taip turi būti. Prižadu, tavęs nepaliksiu“ tu dar syki nušluostei man ašaras ir paskutinį sykį šią naktį pabučiavęs į
kaktą išnykai. Aš rėkiau, kad tai tiesiog Chigao, bet niekas negirdėjo. O kai saulutė buvo virš manęs, pasitrynusi akytes savo mažais kumštukais išlipau iš lovytės
ir pasiėmusi tavo lėlytę pradėjau šukuoti jos plaukus, kartodama, kad jau tuojau išlys mėnuliukas, o mano mamytė nusiūs mane miegučio, ir aš vėl pamatysiu tave mano prince ant balto žirgo.

Manasis Jaejoong 2

Vos nusileidusi saulė man pranešė, kad jau tuojau grįšiu pas tave manasis Jaejoong... Jau neriuosi į sapnų gelmes...
''Konichiwa Ai mano'' surikau bėgdama į tave, tu lėtai pasisukai šypsodamasis kaip niekada gražiai ir šiltai. Sustojusi vos porą metrų nuo tavęs, aš
spėjau užsimiršti apie viską, net apie karštą kakavą laukiančią manęs ant stalelio.
''Sveika sugrįžusi'' pratarei be galo aiškiai, o nuo tavęs padvelkė maloni šiluma... O taip! Tu daug karštesnis ir saldesnis už mano kakavą.
''Mažyte, pasiilgau tavęs'' pasakei mane apkabindamas ir priglaudęs lūpas prie mano plaukų. Aš tave stipriai apkabinau, kaip neįkainojamą vertybę,
paslėpiau savo menką veidelį tavo marškiniuose. Tu susijuokiai lyg berniukas, nejaugi aš priverčiau tave juo pasijusti ? Pakėliau savo tiesiog spindinčias akis ir pažvelgiau į tave ''Tu vis dar toks pat'' tyliai pasakiau, o tu šiek tiek prisimerkęs šyptelėjai. ''Ką turi galvoje, Bishojo?'' Ak, aš pasijutau dar mažesnė nei esu... Tu suėmei mano ranką ir pakelei aukščiau, kojom nebesiekiau žemės - o gal man tik vaidenosi ?
''Bishojo, tu tokia mažytė'' Jaejoong, tu ir vėl pradėjai juoktis, nejaugi iš manęs ? Bet kodėl ? Aš nunarinau akis, nežiūrėdama į tave jutau kaip pasikeičia tavasis veidas, galėjau girdėti tavo viduje knibždant nesusipratimą... Pajutau, kaip tavo švelnūs pirštai nuslydo manuoju skruostu, mano oro šaltiniai prisipildė tik tavojo aromato... Aš sudrebėjau ir atsargiai pažvelgiau į tave. Tu buvai nusiminęs, aš persigandau. Ar gali būti, kad aš kalta dėl to, kad tave kankina liūdesys ? Manosios akys prisikaupė ašarų nuo šito vaizdo... Tu atsargiai pravėrei savo burną ir tyliai pasakei ''Atleisk''.
Žemė ir dangus pradėjo maišytis, jutau, kad mane liečiančios tavo rankos nyksta. Aš nieko nesakiau, nors man buvo skaudu, bet tiesiog nenorėjau tavęs jaudinti ir liūdinti savo vaikiškumu... Nusukusi akis nuo tavęs aš laukiau, kada gi tu išnyksi... Jutau, kad kažką nori man pasakyti, bet nenorėjau to girdėti...
Tu išnykai palikdamas tik blankų šios nakties prisiminimą. Aš gulėjau atmerkusi akis, bijodama užmigti...

Jaejoongは - 今日も夢の中で私はあなたを見た。あなたはそのまぶしい笑顔を浮かべた彼の私は大好きです. あなたの声はシルクタッチのような音、私は深い関係を中断目午前、彼らはこのような、そのような殺害美しい...

とすぐに私が近づいて、私は私の体のように感じてきたように、小さなアリの多くを実行し、胃の中に蝶回転を開始する...それは驚くべきものだった。

あなたの手を差し伸べると私把握することが彼の優しい、しっかり手のひらを与えた父親の少女私のようなこと。その熱い唇でシェルタードは桃とラズベリーのようにおいしい香りと、柔らかい声頬にキスをしたと言う愛してる''.''私はそう死ぬことを、私の死が許容されると、と思っているが、私はあなたなしでわよ...

私は胸に私のちっぽけな犬を押した場合は、優しく髪を撫でるながら沈黙の中で私が抱擁を、私は私に香水を感じたように、です。

ゆっくりと、頭で支えられ優しくお口の中を通っ''Jaejoong Aishiteru“ 私は、涙が目のフルと述べた。あなたはとても親切に微笑んだ彼の指が頬を転がす楽しいを提供し、私の涙で総なめにした。''以下美少女マイページ人を泣きながら、''変な声で酉、私は夢の少女のように笑いながら白い馬の王子様を見たと言う。それはあなたは笑いながら...あなたが知って、私は就寝時にカシスのようなこの笑いを聞いて、彼は絶対に退屈していると私に語った。もはやオフあなたの場合は、その偉大な、すべての愛の支配者のように見える彼の目を講じなけれでしたを余儀なくされる、私は1つの場合はすべての最も愛された、私はあなたの誰thatだけが安全歩先を行くあなたの心を与えると判断されたものだった。ああ、私はそれを取ると言うしたかったどのように...しかし、突然、私がスピンオフし、太陽を見ましたかのように、すべてが"私の甘い破壊されて泣き始めた...私は"私は悲鳴をしたい..を奪われたが、それはとても幼稚されているだろう...私の代わりに跳ねて頭を振り、あなたの目を涙こすり...

"美少女 - おやおや、ただ座っこの日に行く心配しないで、私は再び手のためのあなたを保持します。ごめんナッソーは、既にこの日を残しているが、それはする必要があります浅い。私が消える約束額をしません残して、私の涙を"は再び消滅しは、彼にキスをした夜、再び最後にあなた。

私は、それだけでChigaoを叫んだが、誰もそれを聞いた。そして、太陽は、上記のだと私が開か彼女のを得るのうち取り上げ多孔ベッドをとかすようになった人形を、ヘア月を、繰り返し、すぐに浸すことはすでに、私の母がスリープ状態になる私が送信し、再び私は馬白参照して王子を、私の。

Sunao ni narenakute

Atradau, tad įkelsiu.

Jejung! Klyktėliu kiekvieną kartą nubudusi ir neradusi tavęs šalimais. Jau ilgiau nei du metus gyvenu tylėdama ir neišsakydama kaip labai tave myliu. Kas dieną matau tave nusišypsanti savo miela šypsena ir noriu nepravirkti, bet tai neįmanoma. Aš verkiu, nes negaliu tau pasakyti Aishiteru. Kai tavo akys pažvelgia į mane, aš visa nuraustu, o tu vėl nusišypsai ir man pritrunka oro. Bent karta norėčiau ryte rasti tave laikantį mano ranką ir besišypsantį. Tada nepulčiau verkti ar raudonuoti, tada šypsočiausi kaip ir tu ir tavęs nepaleisčiau iš savo glėbio. Puikiai suprantu, kad to niekuomet nebus, bet pasvajoti juk galima kiekvienam, net ir man.

Žinai, šiandien tave regėjau tiek daug kartų, kad maniau plyš širdis jeigu tu nenusišypsosi ir nepasisuksi į mane. Jau buvau pasirengusi parkristi ir nebe atsikelti, bet staiga tavo rankos pradėjo tiestis į mane. Nežinau ar tai tebuvo nelemtas sutapimas, bet tavosios rankos suteikė man jėgų. Išgyvenau šią parą ir atsidususi užmigau kartu su tavo veidu. Sapne tave šaukiau visais man žinomais tavo vardais. Kas kartą juos išgirdęs tu plačiai nusišypsodavai ir priglausdavai savo lūpas man prie skruosto, nors tai mane tiesiog žudydavo. Kas kartą sapnuodama kaip tu paėmi mane už rankos ar apkabini, aš žinodavau, kad tai baigsis ir man skaudės, bet negalėdavau atsispirti pagundai pabūti su tavimi bent akimirką. Kaip ir kiekvieną kartą tau vos prabilus man nelikdavo pasaulio. Tau kalbat gyvendavau tik tavimi, tavo balsu... Žinau, kaip dabar tai baisiai skamba, kai tu taip toli nuo manęs, o aš tavęs ilgiuosi ir verkiu pasislėpusi nuo kitų akių. Tu nesugebėjai man pasakyti kaip labai mane myli, o aš to taip pat nesugebėjau. Dabar klykiu į žvaigždėta dangų, kaip labai tavęs man trūksta ir kaip tave myliu. Bet ar tai gali duoti kažką, kai tu už jūrų marių ?

Širdį pervėrė lyg strėlė, nes išgirdau tavo aksominį balsą kuris garsiau nei bet kada riktelėjo Aishiteru... Parkritusi ant kelių stengiausi išlaikyti galvą ir žvelgti į žvaigždes kurios man priminė tave. Išleisdama paskutinį savo atodūsi aš sugebėjau ištarti tik tavo vardą Jaejoong ir pasidaviau, pasidaviau žinodama, kad nuo šios akimirkos galėsiu būti amžinai šalia tavęs...