Rodomi pranešimai su žymėmis jausmai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis jausmai. Rodyti visus pranešimus

2013 m. kovo 7 d., ketvirtadienis

O, kad viskas būtų buvę kitaip


Pamenu, prašiau tavęs išeiti,

Užvert duris, daugiau negrįžti.
Pamenu, sakei "atleisk" ,
Bet to girdėti nenorėjau.

Ir grįžti tu gal ketinai,
Bet aš to leisti negalėjau.
Tad galų gale tu pranykai,
Ir liko tuštuma manoj širdy.

Dabar tenoriu, kad tu sugrįžtum,
Ir vėl duris manos širdies pravertum.
Dabar tetrokštu pasakyt "atleisk"
Ir vėl pabūt su tavimi.

2013 m. kovo 5 d., antradienis

Leisk~



Leisk suvirpinti tavos širdies stygas,
Leisk nors trumpam prisiliesti.
Leisk parodyt tau ką reiškia mylėti,
Leisk išmokyt kaip reikia tikėti.

Leisk už rankos tave palydėti,
Į naują rytojų, į naują tave.
Leisk baimes tavas nors trumpam atidėti,
Ir suteikt tau ramybę, kurios dabar taip reikia.

Leisk nors sykį pažvelgt į tave,
Kaip kad anksčiau žvelgdavai į mane.
Leisk nors trumpam sugražinti tai,
Ką per amžių amžius man išdalinai.

Pavasarinio lietaus įkvėpimas



*
Lietau, šią išpažintį tau rašau.
Jau daug metų praradau,
Tik tave aš temačiau.

Upės šąlo ir vėl plūdo,
Gėlės vyto ir vėl pražydo.
O aš į tave vieną težiūrėjau.

Ir nežinau ko prašyt dabar turėčiau,
Daugiau lietaus, ar iš vis sausros.
Nežinau ko iš tiesų reikėtų,
Bet mano širdis vėl nori būt laisva.

*

Pirmasis pavasario žiedas,
Man amžiais primena tave.
Pirma pražydusi žybuoklė,
Vėl sugražina tikėjimą .

Kad laukų gėlėse,
Vėl veidą tavo išvysiu.
Kad paukščių giesmėse,
Tavo balsas vėl skambės.

Kartu su tekančiais upeliais aš skubu,
Ten, kur būdavai ir tu.

Sugrįžtantys paukščiai,
Man lyg sugrįžtanti viltis.
Kad vėl naujai dienai išaušus,
Susitiksim - tu ir aš.

*

Pavasariui į širdį beldžiant, suklustu,
Nejau jau laikas išnykti pamažu?
Atrodo, tik tave mylėt pradėjau,
O jau sudie ištart skubu.

Kaip greit mums laikas šis prabėgo,
Pažint tavęs gerai nesugebėjau.
Ir laukti gausiu vėlgi aš,
Kitos žiemos, kito tavęs...

*

Vėlei išgirstu,
Giesmes aš vieversių.
Jos kalbą seną tęsia,
Kurioj esi ir tu.

Girdžiu ir aiškiai suvokiu,
Kad jau namų kelių žengi vėl tu.
Ir kužda man gegutė paslapčia,
Kad metas bėgti pas tave.

Net suklupt dabar nėra baisu,
Kai vėlgi tavo balsą išgirstu...

Kiek laiko jau prabėgo,
Kiek mėnesių praleidom.
Mes viens be kito,
Be bendrų gyvenimo dienų...



2013 m. sausio 8 d., antradienis

One




Širdis mana staiga sukruto,
Pamilti protui liepė ji.
Pasaulis naujas man iš kart pabudo,
Panorau aš surast tave.

Nieks man kelio nenurodė,
Kurs nuvestų pas tave.
Tik širdis mana vis šaukė,
Eit greičiau pirmyn.

Pro stiklus ir žarijas,
Pro karščius ir pūgas.
Judėjau aš vis neaišku kur,
Bet žinojau, kad atrasiu tave.

Susipykau aš su laiku,
Su visais aplink mane.
Mečiau viską tik tam,
Kad pasiekčiau tave.

Ir po metų ilgų,
Nesuskaičiuojamų kančių.
Pagaliau suspindėjai tu,
Manam danguje.


2012 m. gruodžio 18 d., antradienis




Nors man likimas lėmė saulės neregėti,
Ir nė sykio gražaus žodžio nepratarti.
Dėl nepažinto tavęs, mana širdis prabilo,
Ir siela netikėtai akis pravėrė.

Tikriausiai Dievas man ateitį nulėmęs buvo,
Ir pasiuntė tave, manęs vaduoti.
Naktis nedorėlė skausmus, vargus man siuntė,
Bet tu juos visus nuvyt sugebėjai.

Ir nors gerai suvokiu koks laikas trapus,
Kad mano kelias greit baigtis turės.
Aš tyliai pravirkstu,

Nes gera mums dabar vienam su kitu.
Paprastai prie tavęs prisiglaudžiu,
Ir mylėti pažadu.

2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Tam nėra galo :/




Kodėl, kodėl, kodėl... Kodėl tu mane taip skaudžiai apgavai, kai viskas, ką tau esu padariusi – tai mylėjusi neišpasakytai, be galo, be krašto...

Atrodo, gyvenimas būti geresnis ir negali. Dienų ir laiko neskaičiuojam, šypsenos iš veidų nesitraukia, viskas atrodo tiesiog tobulai.
-Myliu tave ,- eilinį kartą ištariu, prieš užmerkiant akis, bet jau daugiau nei šimtąjį kartą neišgirstu iš tavęs jokio atsako tik „Mm..Ir aš“. Nejaugi taip sunku dar trumpam priversti dirbti savo žandikaulio raumenis ir pasakyti vieną žodį ? Taip... Tikriausiai, kad tau sunku, bet nesvarbu, nes vis tiek tave myliu.

Nubudusi ryte ir neradusi tavęs šalimais, sutrinku. Kur gi tu pasidėjai šeštą valandą ryto ? Lėtai išlipusi iš lovos patraukiu ilgu, bet siauru koridoriumi vedančiu iš mūsų kambario į vonią ir svetainę. Visur tylu. Vonia tuščia, sausa, tavęs čia tikrai nebūtą. Svetainė tokia pat, kokią palikome praėjusią naktį. Šiek tiek apverstą, išmėtytomis pagalvėmis, parvesta vyno taure, kuri paliko ryškią raudoną balą ant šviesaus medžio grindų. Tavęs ir čia nebūta. Tai kur gi tu ? Einu tolyn... Dar vienas koridorius, toks pat siauras, bet toks trumpas, it kilimėlis prie lauko durų. Virtuvė, ir ji nepaliesta. Lėkštės vis dar ant stalo, stiklinė su sulčių likučių tebestovi ant kriauklės krašto. Viskas taip pat. Sutrinku. Kur dar tu galėjai patraukti ? Ar verta tikrinti lauko duris ? Gal geriau tiesiog vėl grįžti į lovą ir trumpam užmigti, o paskui..Paskui gal tu vėl būsi šalia manęs ? Nežinodama ką daryti, galiausiai pasirengiu ir žengiu link lauko durų. Vienas žingsnis, antras, trečias... Kiek gi tų žingsnių reikia, kad iš virtuvės pasiekčiau duris ? Kiek gi užtrukčiau bėgdama jų atidaryti, jei kiltų katastrofa ? Nežinau. Niekada apie tai nesusimąsčiau. Nebuvo laiko. Nebuvo priežasties. Su didžia baime ir viltimi ištiesiu ranką. Oo, kad ta spyna duryse vis dar būtų užrakinta du kartus, o prašau... Palenkiu rankeną. Užrakinta. Bent tiek gerai. Giliai įkvepiu ir pasuku raktą. Vienas trakšt, reikia kad dalis spynos jau atrakinta. Dar vienas, ir mano širdis galės nusiraminti. Vėl suku raktą, laukiu to garso, bet... Mano akys prasiplečia. Jokio trakšt. Raktas pilnai spynoje neapsisuka. Durys užrakintos...Ne mano rankomis. Mano drebanti ranka atsitraukai nuo rankenos, akys pradeda greičiau mirksėti. Pirmą kartą per visą savo gyvenimą po šiuo stogu, aš pasileidžiu bėgomis atgal į miegamą, kur viskas ir prasidėjo. Lova sujaukta, kilimas užlinkęs. Viskas kaip ir likę po nakties. Prilekiu prie spintos, praveriu jos duris ir lieku stovėti sustingusi. Akyse ašaros. Tuščia. Tuštuma pasiglemžusi tavo spintos dalį. Nieko nėra. Nė menkiausios iš marškinių ištrūkusios sagos. Nieko. Mano rankos, it kokios šimtametės moters, užveria tas duris. Kojos neša atgal į lovą. Pagalvė šlampa nuo ašarų...

Kiek kartų visa tai pasikartojo ? Kiek kartų ieškojau tavęs ? Kodėl mano pasąmonė tokia žiauri ? Kodėl viskas, ką darau pastaruosius tris metus, tai atkuriu potyrius iš tos nakties, iš paskutinės mudviejų nakties kartu ? Ar tai kada nors baigsis ? Ar sugebėsiu kažkada išmokti vėl gyventi ? Vėl nebijoti sakyti „Myliu“ ? Ar ateis ta diena, kai tuštumą spintoje pakeis nauja valdžia ? Kai durys vėl bus rakinamos du kartus ? Kai indai bus išplaunami ? Vynas netelkšos balomis ant grindų ? Nežinau... Atsakymų neturiu.. Jų tik laukiu...Bet kol kas viskas man atrodo per daug neigiama.

Vėl imu vyno taurę į rankas. Pažvelgiu į tą raudoną skystį ir atsidūsėju. Priglaudusi taurę prie lūpų, paragauju gerai jau žinomo Itališko skonio ir tada iš rankų paleidžiu taure. Nukritusi žemėn ji nesudūžta, tik viskas iš jos pasipila. Taurė nusiridena iki sienos ir palei save palieką raudoną upelį. Vynas ant grindų lėtai plečiasi, užima savo poziciją. Atsisėdų ant sofos. Kairė ranka šveičia šalin spalvotas pagalvėles, dešinė – žurnalus. Giliai įkvėpusi susiveliu rankomis plaukus ir pakylu ant kojų. Lygiai dvidešimt vienas žingsnis iki kambario. Duris paspiriu su koja, užkliūnu už kilimo, jo kraštas užsiriečia, parkrentu į lovą. Persiverčiu į savo pusę. Atsikvėpiu.
-Myliu tave ,- ištariu širdingai ir užmerkiu akis.

Viskas vėl kartojasi.

2012 m. spalio 19 d., penktadienis

Nuvylei Tu mane



Tai buvo viskas, ko tada norėjau,
Truputis meilės ir daugiau suvokimo.
Tai buvo viskas, ko mano iškankinta siela troško,
Jausmų ir gal dar glamonių šiltų.

Viską dėl to atiduoti galėjau,
Viską, kas man buvo brangiausia.
Dar daugiau duoti būčiau galėjus,
Dar daugiau, jei tik būtų tau to reikėję.

Bet tau buvo nė motais mano jausmai,
Mano troškimai ir menkos viltys, pažadai.
Tau mažiausiai rūpėjo mana širdis,
Mano skausmas, mano meilė tau.

Nemanau, kad nuvyliau aš tave,
Juk norėjau tiek nedaug...
Bet tu sugebėjai manas ašaras pašaukti,
Ir dėl jų neatsiprašei...

2012 m. spalio 17 d., trečiadienis

Ne man...tik tau



Ne man, žmogau, tave mylėti,
Ne man, brangus, tau širdį atiduoti.
Ne man, kalbėti tau gražius žodžius,
Ne man, kurti svajones su tavimi kartu.

Ne man, mieliausias, leista tikėtis,
Ne man, svarbiausias, duota jausmus dalyti.
Ne man, nakties stebuklais tikėti,
Ne man, akis ir vėl pramerkti.

Tik tau, žmogau, leista vilčių turėti,
Tik tau, brangus, galima širdis daužyti.
Tik tau, vyno taures kilnoti,
Tik tau, į nakties žvaigždes žvelgti.

Tik tau, mieliausias, mylėti leista,
Tik tau, svarbiausias, angelais tikėti duota.
Tik tau, jausmus garsiai išsakyti,
Tik tau, dulke pavirst nebijoti.

2012 m. spalio 11 d., ketvirtadienis

Netektis



Klupau aš prie tavo,
Gėlėm apkloto kapo...
Ir suprast negaliu,
Kodėl išėjai...

Dienai tik brėkštant,
Rūkui išnykstant...
Suprasti nemoku,
Kur visko prasmė.

Buvai tu lyg saulė,
It lietus gaivus.
Buvai tu lyg kelrodis,
Man toks brangus...

Ir vystant lelijoms,
Karkiant varnams.
Suprasti tik noriu,
Ar visa tai tiesa...

2012 m. spalio 4 d., ketvirtadienis

Dienos



Aš tikiuosi, kad tu mane vis dar girdi,
Tikiuosi, kad vardo mano nepamiršti...

Buvo dienos ir naktys,
Žiemos ir vasaros beribės.
Buvai tu ir aš,
Buvom mes abu.

Tarp vyšnių baltų,
Tarp žvaigždžių ryškių.
Viens kitą mes laikėm,
Mylėt vis žadėjom.

Prabėgo jau metai,
Vieni ir antri.
O šaltas tavo veidas,
Išliko toks pat.

Kaip skaudu ir graudu,
Prisiminti dienas.
Kai nieko brangesnio,
Nebuvo už MUS.

Aš vis dar tikiuosi, vis dar viliuosi,
Kad giliai širdyje, tu dar prisimeni jas...





2012 m. spalio 3 d., trečiadienis

Nubudimas

Lyg ramios elegijos gaida,
Lengva, švelni, graudi...
Nubudai tu visai šalia,
Taip paprastai, nekaltai...

Krentant medžių lapams geltoniems,
Besidangstant žemei nauja skara.
Tu ir vėl šalia manęs pakilsi,
Ir švelniu žvilgsniu pažvelgsi.

Kai padangę rausvi debesys skruos,
Kai vieversiai gaidų jau negiedos.
Ar laikysi tada mane už rankos,
Ir ar vesi tuo nepažintu nakties keliu ?

Ar ištarsi tu nubudęs mano vardą,
Su rudens nauja diena nušvisi...
Ir kai vėl išauš gūdi naktis,
Ar žadėsi, nepalikti ?

2012 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

O, meile... Šaukiau aš tave




Ieškojau aš meilės, kai švietė pilnatis, nakti mėnulio:

-O, kur tu, meile mana?
Ar dar tebelauki manęs,
Ar tiki, kad ateisiu?

Prašiau Dievų, it pranašų kokių:
-Nušvieskit man kelią,pas meilę maną.
Ir kai nušvito negrįstas kelias,
Puoliau aš juo, tik pas tave.

-Aš čia, jau čia ,- surikau nakčiai gūdžiai,
-Aš čia, jau čia, ar matai tu mane?
-Aš čia, jau pas tave,- kaip niekada su meile,
Šaukti pradėjau jausmingai.

-Aš čia, jau čia ,- kartu kalbėti medžiai pradėjo,
-Aš čia, jau čia ,- kuždėjo žolė po mano kojom.
-Aš čia, jau pas tave ,- tyliai ištariau,
Su už kalnų kylančia saule.

Bėgau ir klupau, kad tik tave pasiek galėčiau;
-O, meile tu mana ,- tyliai aš kuždėjau.
Ir kaip dar niekad, kaip dar niekad,
Tave vieną mylėt rimtai pasižadėjau.

Kai skausmo ašaros mirgėt pradėjo,
Kai jau šaukti nebegalėjau, supratau.
Pasiekiau tave, o meile tu mana,
Pasiekiau ir amžiams likau aš drauge.

Manoji Mūza



Yra sakoma, kad kiekvienam menininkui, rašytojui, išskirtinio mąstymo asmeniui reikia savos mūzos. Mūzos, kurios dėka pasireikštų nuostabiausios mintys, geriausi darbai ir meno kūriniai. Kartais mes kiekvienas pagalvojam, kaip būtų šaunu turėti mūzą šalia savęs, vieni imasi jos ieškoti, o kitiems, tokiems kaip aš, toji mūza pati pasimaišo kelyje. Visai netikėtai, net kai negalvojau apie mūzas ir panašius dalykus, mano kelyje pasimaišė mano mūza, kuri buvai TU. Vos tame pamačiau, mano širdis ir mąstymas pakito. Kiekvienas parašytas žodis būna skirtas tau, arba apie tave suraizgytas. Kai tau liūdna, mano mintys tik ir pinasi apie skausmą, kančią, nelaimingą meilę. Jei matau, kad tu šypsaisi, tai pasaulis man tampa daug gražesnis, mintys daug jaukesnės.
Giliai širdy pripažinti man nėra baisu - tu ne tik manoji mūza, tu žmogus brangesnis man už viską, ką turiu. Ir nors tu net nežinai kokią vertę man turi, aš vis tiek tavęs iš rankų paleisti negaliu, nes be tavęs nebūtų ir manęs.

2012 m. liepos 25 d., trečiadienis

Tik...


Dar viena nauja diena,
Be tavęs šalia.
Dar viena nauja daina,
Kurios tu negirdi.

Išauš rytas,
Ateis naktis.
Praeis mėnesiai,
Ir metai.

Bet tu negrįši,
Nebe apkabinsi.
Daugiau savo šypsenos nedovanosi,
Nebe mylėsi.

Išgirsk mane,
Išklausyk.
Aš vis dar pamenu,
Tave.

Išgirsk mane,
Išklausyk.
Dar žinau kaip,
Tave mylėt.

2012 m. liepos 14 d., šeštadienis

Tamsios mintys [Tikėjausi niekada daugiau jų neturėsiu]




Išverkti akis,
Pamiršti kaip kvėpuoti.
Užjausti nereikia,
Viskas pabodo.

Daugiau gyvent nenoriu,
Skausmas vemti verčia.
Tikėjimas senai išgaravo,
Vilties ir tos neturėjau.

Kiek visko patyriau,
Kiek visko įvyko.
Nė kart nesustojai,
Nė kart nepagalvojai.

Skaudėjo labai,
Kai mylėti bandžiau.
Verkiau dar ilgai,
Po to, kai netekau.

Kai netekau visko,
Kas kažkada brangu man buvo.
Kai netekau to,
Ko gražinti nebegalima

********

Išnaikink klausą,
Panaikink regą.
Nebelaisk kalbėti,
Nebeleisk jausmus turėti.

Priversk viską pamiršti,
Priversk neegzistuoti.

Širdį mano išplėšk,
Viską ką turiu – sunaikink.
Gali ir be galvos mane palikti,
Ar venas išdarkyti.

Džiaugsmo gyventi nematau,
Noro, ir to neturiu.
Troškimą tik vieną įgyvendink,
Egzistenciją mano užbaigti padėk.

Uždusink,
Užsmauk.
Viską ką turiu,
Atimk!

Pakaruokliu paversk,
Skenduoliui į poras atiduok.
Ką tik nori su manimi daryk,
Kad tik nieko daugiau jausti negalėčiau.

2012 m. birželio 6 d., trečiadienis

Meilė neturi rodiklių~



Man nerūpi joks atstumas,
Nei tautybė.
Nematau aš amžiaus skirtumo,
Nei kalbos nesuvokimo.

Kol tave mylėti moku,
Viskas man atrodo - tobula.
Kol tu man atsakai tuo pačiu,
Negali būti - tobuliau.

Koks skirtumas kokia odos spalva,
Kam rūpi tu aukštas ar žemas.
Kas iš to ar akys mažos ar didelės,
Man nerūpi net tavo vardo skambesys.

Kol turiu tave šalia,
Viskas atrodo taip - lyg lemties nulemta.
Kol gali laikyti mane už rankos tu,
Keisti nieko nereikia.

Laikas vėl viską iš naujo pradėti



Ir vėl bandau aš kilti,
Sparnus tamsius išskleisti.
Nežinau, kaip nukritau,
Bet būti žemai man negerai.

Kylu į dangų,
Į žvaigždes.
Kylu kažkur,
Kur jau nėra tavęs.

Širdis atlėgsta, įgauną naują formą,
Pamiršta ji ir kaip plakti tik dėl tavęs.
Manau, gyventi vėl galėsiu,
Ten aukštai, virš tavęs.

Ir gerai žinau,
Žemyn aš dar sugrįšiu.
Tik jau ne, jau ne tava,
Jau be meilės tau vienam.

Tad vėlgi tiesiu savus sparnus,
Iš sunkios prarajos kylu.
Kad pamirščiau tai kas buvo,
Kad į naują pradžią pažvelgt galėčiau.

2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Nežinau kas pasidarė

Tai dar vienas mano rašomas tik tau ‚laiškas‘. Nežinau, kiek jų jau galvoje esu parašiusi, bet vos kelis išdrįstu įspausti lape. Man sunku suvokti, kad šie žodžiai, kuriuos rašau, tavęs vis tiek nepasieks, kad tu jų vis tiek nesuprasi. Dar sunkiau tai, kad vis rečiau apie tave pagalvoju. Seniau buvai tik vienas mano minčių valdovas, o tave iš galvos ištraukti buvo tiesiog neįmanoma misija.
Dabar, kai su tavimi gyvenu jau tikrai daug metų, aš bandau suvokti, kodėl mano meilė tau, nors ir yra pati stipriausia, bet kodėl ji jau neverčia dėl tavęs kiekvieną karta atsikvėpti, sunkiai atsidūsėti, tik apie tave vieną ir tegalvoti?
Gal aš suaugau ? Užsibaigė mano vaikiškos svajonės ? Gal panorau realaus gyvenimo, su kiek realesniu žmogumi nei tu ? Gal užsinorėjau šiltus žodžius, kuriuos kažkada skyriau tik tau, šį kartą skirti tam asmeniui, kuris galėtų mane už juos apkabinti, galėtų padėkoti ar šiaip ką pasakyti ?
Nežinau, kame bėda ir nežinojimas mane žudo.
Šiandien aš galutinai iš savęs išplėšiau dar vieną savo praeities dalelę. Jų vis mažėja ir mažėja. Bijau, kad vieną dieną kažkuri iš tų detalių gali būti ir tu. Surinkti jų atgal aš visai nenoriu dabar, tad ir nenorėsiu vėliau. Bijau, kad tavęs neturėdama savo širdyje ir praeityje, man pasidarys per didelis pasaulis, per daug tuščios vietos manyje. Tikiuosi, kad sugebėsiu išsaugoti mintis ir prisiminimus apie tave. Tavo šypseną. Tą keistą juoką. Akis, kurios man niekada nebuvo gerai įskaitomos.
Bet jei, jei jau nutiks blogiausia, aš labai viliuosi, kad tu sugebėsi kažkaip vėl pasibelsti į mano širdį, gal ir nerealiai suimti mano ranką ir paklausti ‚Kur tu užtrukai, aš tavęs ilgai laukiau‘, o į tai aš atsakyčiau ‚Kur tu buvai, aš visą laiką čia stovėjau ir laukiau‘. Tuo viskas pasibaigtų ir tuo pačiu, prasidėtų. Mes vėl žengtumėm į priekį keliu, dar nepramintu, nepažintu.
Tikiuosi, kad laikas man leis viską sudėlioti į reikiamas vietas, į lentynas, kurių viena priklausys tik tau, kuri bus tvirtai surakinta, kad negalėtum pabėgti iš mano minčių, mano širdies.


2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

Brangiausias man žmogus....


Kiek daug man reiškia,
Mūsų kartu praleistos akimirkos.
Kokios man yra brangios,
Tavo kažkada išsakytos mintys.

Jaučiuosi laiminga, nes gavau galimybę tave pažinti,
Jaučiuosi laiminga, kad sugebėjau tave atrasti.

Tavo tylomis, lyg malda kalbėti žodžiai,
Apie meilę, jausmus, gyvenimą ir laiką...
Tavo ramus atokvėpis sulaukus nusileidžiančios vakaro,
Dar ilgai užsiliks mano širdyje.

Nesirengiu net galvoti, kas būtų jei tavęs netekčiau,
Bet jei ir taip nutiktų, aš būčiau laiminga, nes vis dėlto tave pažinojau.

Būsiu tau ilgai dėkinga,
Už išmokymą mylėti paprastus dalykus.
Būsiu amžinai tau skolinga,
Už sugrąžintus man šiltus jausmus.

Ir kai tik man reikės įkvėpimo,
Kai reikės tos vadinamos mūzos.
Tu  ja ir būsi,
Nes esi brangiausias ir nuostabiausias žmogus mane supančiame pasaulyje.

2012 m. vasario 7 d., antradienis

City of rain and love

One day I found something amazing

The city of rain
And also you
Smiling and dancing

Under the crying sky

After that day I was thinking a bit to much
About that city
About you
About the feeling I had for you
About Love for You.

Day by day
Night by night
I can‘t stop
Can‘t forget
The city of rain that you live in.


What a luck
Would it be
If I could just
Go back there
Again

And thank you
My new love feeling
For taking me back
To that city
To my Love.

Love
That is still there
Smiling
Love
That promised

To never
Ever
Ever
To never
END