Rodomi pranešimai su žymėmis liūdesys. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis liūdesys. Rodyti visus pranešimus

2012 m. spalio 11 d., ketvirtadienis

Netektis



Klupau aš prie tavo,
Gėlėm apkloto kapo...
Ir suprast negaliu,
Kodėl išėjai...

Dienai tik brėkštant,
Rūkui išnykstant...
Suprasti nemoku,
Kur visko prasmė.

Buvai tu lyg saulė,
It lietus gaivus.
Buvai tu lyg kelrodis,
Man toks brangus...

Ir vystant lelijoms,
Karkiant varnams.
Suprasti tik noriu,
Ar visa tai tiesa...

2011 m. spalio 15 d., šeštadienis

Man dažnai atsibosta kažką mylėti,
Kažkuo tikėti ar kažko viltis.
Man dažnai norisi užsidaryti ,
Pasislėpti po vienatvės skraiste.

Kadangi būni tu kartais šalia,
Šalia manęs, kai man to reikia.
Negaliu aš nuo visko pasislėpti,
Negaliu tiesiog aš dingti.

Aš nežinau kodėl kas kart noriu to,
Nežinau, kodėl man to taip reikia.
Tik štai, suvokiu,
Kad kol turiu tave - to nesieksiu.

Tad kai tu išeisi,
Kai dingsi su viskuo ką man davei.
Aš tyliai, vienui viena,
Pasišalinsiu...Daugiau nepakilsiu iš savos vienatvės

2011 m. spalio 12 d., trečiadienis

Kas gimsta gimtosios kalbos pamokoje ;P

Krentant nuo medžių lapams
Nusileidžia palengva skraistė trapi.
Po skraiste, netikėtai lyg paukštė
Slepias meilė gili.

Ji lyg tamsi naktis
Tokia pat paslaptinga ir tyli.
Tai Ji!
Visų bėdų priežastis.

Bet kas aš būčiau be meilės,
Be to nepakartojamo jausmo širdy
Kas aš būčiau be meilės
Tik kvailė ir viena kaip bailė ( o gal varlė?).

Tad kai meilę sutiksiu kely,
Pulsių ją, kaip kad puoliau tave.


*

Nubudo many keistas jausmas,
Drugys jį noru gyventi vadino.
Sumišus žvelgiau į bedugnę galingą,
Masčiau ,- gal jis visgi teisus.

Žengiau žingsnį ir dar vieną,
Atgalios, toliau nuo gilios prarajos.
Netikėtai, pati nesuvokdama savęs,
Aš supratau - jog dar noriu gyventi.

Gyventi, kaip kad gyveno pasakų herojai,
Mylėti, kaip mylėjo Romeo ir Džuljeta.
Svajoti, kaip tai daro maži vaikai,
Ir tikėti, kad visam tam sunkaus galo nebus.

Dėkinga žvelgiau, į tą drugį spalvingą
Ir jam padėkoti garbingai norėjau.
Bet vos sulaikiau jį rankom savom
Aš supratau, kad jau per vėlu...

2011 m. birželio 27 d., pirmadienis

Iš pasakų į realybę


Aš buvau iš tos pasakų šalies
Apie kurią tu vis pasakojai draugams.
Aš buvau ta pati princesė su rože plaukuose
Kurią tu norėdavai susapnuoti kasnakt.

Laukei, svajojai ir mane kvietei,
Prašei nusileisti ir būti su tavimi.
Tikėjai - kad mūsų pasauliai susijungs,
Naktimis kalbėjai - kaip mes būsim drauge.

Aš buvau ta mergina, kuri tavim patikėjo,
Patikėjo paiku, mažu berniuku.
Aš buvau ta pasakų princesė, kuri atsisakė savo pilies,
Kad pagaliau galėtų nusileisti į tavo pasaulį.

Tad kodėl, kai galiausiai buvau priešais tave,
Kodėl tada šaltai pro mane praėjai ?
Ar veltui visko atsisakiau, kad galėčiau būti su tavimi,
Ar tiesiog pavėlavau - nes tu jau nesi mažas, svajojantis berniukas ?

2010 m. lapkričio 11 d., ketvirtadienis

Netyčia priverčiau tave suklusti

Tu niekada gerai manęs nepažinojai,

Kartais apsimesdavai kad supranti,

Nors iš tiesų tai buvo tik melas,

Kad galėtum prieiti arčiau.

Sakei, kad myli ir nori būti kartu,

Nors tikriausiai gerai nesupratai kas yra meilė.

Dažnai girdėjau tave kartojant, kad brangi tau esu,

Bet iš tiesų tu taip negalvojai.

Žinau, gal tau atrodo, kad ir tu man patinki,

Kad ir aš tave myliu bei branginu,

Bet tiesa tiesiog tyra,

Tu man tik mylimas draugas.

Suprask ir nepyk,

Tiesiog kitaip mylėt nemoku.

Prašau, neversk manęs daugiau liūdėti,

Ir pasistenk viską pamiršti.

Paleisk kvailas svajas,

Apie bent kokią ateiti kartu.

Surask kitą sielą,

Kuri tavęs tik ir laukia.

Meldžiu, išklausyk ir nepeik,

Žinau, dabar mane keiki.

Priimsiu, bet kokius tavo žodžius,

Nes pati esu dėl visko kalta.

Na taip, gerai, mėgstu save kaltinti,

Tai tu gerai žinai.

Bet šį kartą sakau nuoširdžiai,

Geriau išeik iš mano gyvenimo.

2010 m. spalio 10 d., sekmadienis

Nesuprantu, bet noriu suprasti

Ilgos dienos ir naktys
Prie tyloje rymančio telefono
Ilgos dienos ir naktys
Skaudžioje ir nesikeičiančioje vienatvėje...

Aš nesuprantu
Kodėl viskas pakrypo šia linkme
Aš noriu suprasti
Ar dar galima viską pakeisti

Aš nesuprantu
Kodėl tu išplaukei iš mano gyvenimo
Aš noriu suprasti
Ar tik aš dėl to kalta...

Lietus ir griaustinis už lango
Nepadeda geriau jaustis
Muzika ir žodžiai, kad viskas gerai
Iš tikro tik dar labiau apsunkina viską.

Ar negalėtumėm viską praleisti pro pirštus
Atsukti laiką tik dviems mums
Ir vėl džiaugtis išaušusia diena
Vėl džiaugtis vienas kitu ?

Išvykai ir man neliko nieko

Paskutinis kartas, kai regėjau krentančias snaiges,
Buvo tada, kai tu išvykai.
Nuo to laiko kiekviena žiema atrodė,
Lyg paprasta diena...

Manęs nebedžiugino skambūs varveklių ansambliai
Nei linksmos kalėdinės giesmės
Nuo to laiko pamiršau kaip džiaugtis,
Džiaugtis gyvenimu...

Paskutinis kartas kai linksma šokinėjau per balas,
Buvo tada, kai tu lakstei šalia su skėčiu ir šypsojaisi.
Nuo to laiko, gaivus lietus manęs nebe džiugina,
O ir balo nebevilioja kaip kadaise
...

Nuo tada, kai tu išvykai su ašaromis akyse,
Kartu išsidanginai ir mano širdį bei sielą.
-O tik jos ir mokėjo džiaugtis,
Be jų ir manęs nėra...
Be jų nėra MŪSŲ.

2010 m. spalio 7 d., ketvirtadienis


Aš nuoširdžiai sakau,
kad tu man buvai tikrai pats svarbiausias
Kiekviena diena ir naktis praleista kartu,
buvo geriausia visam mano gyvenime

Aš dar pamenu, tavuosius bučinius
Aš vis dar jaučiu tavo bučinius ant savo lūpų.
Aš pamenu, kaip mudu šokome
Ir neskambėjo jokia muzika

Aš pamenu dar kelis dalykus
Kurie mane pravirkdo...
Bet pamenu ir tai,
Tai ką geriau pamirščiau...

Sudie...

Pamenu, kaip tu mane apkabinai paskutinį kartą
Ir tyliai, tyliai ištarei SUDIE...
Sakei, kad to nenori, bet taip reikia,
O man teko susitaikyti...

Ištarti sudie tau, nebuvo lengva
Ir vis dar nėra...
Bet jau per vėlu ką nors keisti
Nes tu jau išėjai...

2010 m. rugsėjo 4 d., šeštadienis

Amžiams

Sakurų žiedai, lengvai skriejantys vėjyje
Ir ramiai ošiantis gyvenimo vandenynas.
Gal sustoti ir ramiai pasigrožėti ?
Ar bėgti ir nekreipti į nieką dėmesio ?
Pakėlusi galvą aukštyn, į visą matantį, spinduoliuojantį žydrą dangų, aš sustoju.
Sustoju laukdama, kažko,
Kažko, kas man primintų dėl ko gyventi.
Kažko, kas galėtų mane sujudinti ir priversti džiaugtis tuo, ką turiu.
Bet ar tas kažkas ateis ? Pasirodys ?
Tikriausiai greičiau manuoju kūnu perbėgs šiurpas,
Šiurpas dėl kažkur netoliese esančio truakinio...
Gal jau dabar būtų tas pats metas patraukti mano kūną nuo šaltų, matalu atsiduodančių bėgių ?
Patraukti kūną, kol jis galutinai nepasiliko čia įrėmintas.Amžiams
Vėjas plūstelėjo man į nugarą ir suvėlė manuosius plaukus.
Išvydau pro mane skriejančius Sakurų žiedus,
Jaučiau naustabų vandenyno kvapą,
Norėjau nusišypsoti ir ištiesti ranką į juos,
Bet jau buvo per vėlu...
Mano kūnų perbėgo tvirtas šiurpas ir galiausiai likau čia,
Čia kur ir stovėjau.. Amžiams