Rodomi pranešimai su žymėmis mintys. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis mintys. Rodyti visus pranešimus

2013 m. kovo 7 d., ketvirtadienis

O, kad viskas būtų buvę kitaip


Pamenu, prašiau tavęs išeiti,

Užvert duris, daugiau negrįžti.
Pamenu, sakei "atleisk" ,
Bet to girdėti nenorėjau.

Ir grįžti tu gal ketinai,
Bet aš to leisti negalėjau.
Tad galų gale tu pranykai,
Ir liko tuštuma manoj širdy.

Dabar tenoriu, kad tu sugrįžtum,
Ir vėl duris manos širdies pravertum.
Dabar tetrokštu pasakyt "atleisk"
Ir vėl pabūt su tavimi.

2013 m. kovo 5 d., antradienis

Leisk~



Leisk suvirpinti tavos širdies stygas,
Leisk nors trumpam prisiliesti.
Leisk parodyt tau ką reiškia mylėti,
Leisk išmokyt kaip reikia tikėti.

Leisk už rankos tave palydėti,
Į naują rytojų, į naują tave.
Leisk baimes tavas nors trumpam atidėti,
Ir suteikt tau ramybę, kurios dabar taip reikia.

Leisk nors sykį pažvelgt į tave,
Kaip kad anksčiau žvelgdavai į mane.
Leisk nors trumpam sugražinti tai,
Ką per amžių amžius man išdalinai.

2012 m. vasario 3 d., penktadienis

Loving Loving My Friend



Laikui bėgant , suvokiau, kiek daug man reiškė mūsų kartu praleistos dienos. Kiek daug man reiškė tie išgerti kavos puodeliai, suvalgyti zefyrai, nuvogti obuoliai ir nuskintos gėlės iš keistos moteriškės darželio. Laikui bėgant ,suvokiau, kokią svarbą man iš tikro turėjo tavo pasisveikinimai, atsisveikinimai, sukurtos eilės, dainuotos dainos, sakyti pokštai ir tiesiog išleisti atokvėpiai. Tam laikui bėgant, supratau, kaip man svarbu buvo karts nuo karto tave apkabinti ir be progos, kaip svarbu buvo suimti tavo ranką ir ją papurtyti dėl smagumo, kaip svarbu buvo suvelti tavo plaukus ir plačiai nusišypsoti į tas rudas ir šokoladas tavas akis. Laikui bėgant,susitupėjau, koks svarbus man buvai TU.
Kai dabar neturiu galimybės prie tavęs prieiti, paklausyti tavo balso, pamatyti tavų akių, palaikyti tavo ranką.... Dabar aš prisimenu net ir tas sunkias mūsų kartu nugyventas minutes ir jos man atrodo lyg iš pasakų.
Nežinau, net nesitikiu, kad tu apie mane galvojai, kaip aš dabar apie tave. Tada mes buvom tik du paaugliai, vienas kito žaidimų sujungti ir patapę netikėtai kažkuo daugiau.
Ar žinai, su kokiu žvilgsniu aš dabar žvelgiu į tavo veidą mūsų kažkada nenoru padarytų fotografijoje ? Ar bent nutuoki, ką dabar aš jaučiu ?
Pirmas žvilgsnis – man sunku prisiminti kas buvo.
Antras žvilgsnis – akyse jau kaupiasi ašaros.
Trečias žvilgsnis – tavo šypsena priverčia mane sukūkčioti.
Ketvirtas žvilgsnis– aš nusivalau skruostu riedančią ašarą.
Penktas žvilgsnis – pradedu šypsotis žiūrėdama kaip kvailai tu tada atrodei.
Šeštasis – palenkusi galvą į šoną pamirksiu akimis, kad geriau įsižiūrėt galėčiau.
Septintasis – atokvėpis lengvas prasiveržia pro mano lūpas, nes esu dėkinga.
Aštuntasis – prisimenu tavo keistus šokių judesius vidury gatvės.
Devintasis – paliečiu pirštu tavo nuraudusį nosies galiuką.
Dešimtasis – vis dar laikydama akis įsmeigtas į tavo veidą aš nustumiu fotografiją tolyn...
Keistai viskas sukasi aplink mane, kai galvoju apie tave.
Būtų labai malonu vėl tave sutikti, suploti rankomis ir prisiglausti prie tavęs, kaip prie draugo, nes bijočiau kažko daugiau.

2011 m. gruodžio 2 d., penktadienis

Baltas nakties stebuklas


Baltos, purios snaigės,
Nudažė žemę sidabru.
Tą naktį paslaptingą,
Kurią stebėjom kartu.

Už rankų susikibę,
Viens kito įsitvėrę.
Nubridome keliu,
Link namų šiltų.

Stebėjome pro langą,
Kaip snaigės žaidė ant stogų.
Stebėjom ir svajojom,
Padūkt su jomis kartu.

O gęstant jau žvaigždėms,
Kurios globojo mus.
Ištariam sudie šiai nakčiai,
Ir laukiame kitos.

2011 m. lapkričio 21 d., pirmadienis

Prisiminimai

Laikas bėga neišpasakytai greitai. Mes skubame, stengiamės kuo daugiau patirti, pamatyti, sužinoti, pasisavinti.
Per visą tą skubantį ir nelaukiantį laiką, mes kartais sugebame patirti tokių dienų, kokios jau buvo. Kurias mums malonu prisiminti, ir visai nesvarbu ar tada mes juokėmės, ar verkėm.
Būna, kad sukausto mus baimė žengti žingsnį ir išgyventi tai, ką jau kažkada patyrėm, bet tada reikia sau priminti, kad to kas jau buvo, niekada daugiau nebus.
Štai, kad ir vėl šiandien nueini į filmą, kurį žiūrėjai prieš kelis metus. Vėl užplūsta panašus jausmai, jaudulys, susidomėjimas ar nusivylimas. Tu galvoji - ir vėl bus kaip tada, bet...
Apsidairęs susivoki, kad filmo plakatas ne tas, kad atmosfera jau kita. Net žmonės supantys tave ne tie patys, jų veiduose ne tokios šypsenos, o į tave jau žvelgia ne tos pačios akys. Ir tu. Tu pats esi jau ne tas, kaip prieš kelis metus. Kai protas tai suvokia, širdis dar stengiasi neigti, ji bando tau sugrąžinti vadinamus prisiminimus apie tai, kas šiuo metu taip bendra su tuo kas buvo...
Pripažinkim, juk kartais tikrai yra malonu ir gera išgirsti ilgai negirdėtą dainą, senai skambėjusią melodiją, prieš daug laiko skaitytą eilėraštį ar citatą iš knygos. Kokie jausmai užplūsta vėl viską patyrus po kelių metu ? Liūdesys - kad to kas buvo jau nesugrąžinsi ? Sumišimas - kaip gi gali nesuvokti kas čia dabar darosi ? Laimė - kad tu turėjai galimybę visai tai patirti ?
Nežinau kaip kam, bet man galiausiai tikrai patinka prisiminti viską su šypsena. Net ir savo padarytas klaidas. Gal dėl jų ir verkdavau, bet kai praėjus laikui pažvelgiu atgal, suvokiu - tai buvo geriausios dienos, nesvarbu kas ir kaip. Man to trūks, nors ir dabar nėra blogai.

2011 m. spalio 21 d., penktadienis

Buvo laikai, kai rašiau apie žvaigždes, ežerus, saulėtas dienas ir meilę kuriai nebuvo ribų,
Vėliau viskas keitėsi...
Atėjo toks metas, kai pasipylė skausmo ir agonijos eilės,
Kraujais sruvo kiekviena eilutė, nieko šilto rasti ten nebuvo galimą...

Išgyvenau keistus kelis metelius, pasukiojau galvą į vieną ir kitą pusę...
Galiausiai vėl viskas keitėsi:

Nuo skausmo perėjau prie atsiprašymų ir padėkų,
Prie bandymo atsilyginti už viską ką gero ar net blogo esu gavus.
O štai dabar, kai jau viską atrodo patyriau,
Kuriu apie tam tikrus džiaugsmus ir metu laikus, kuriuose meilės netrūksta kaip ir saulės pirmą valandą dienos :)
Mėgstu aš cituoti Šekspyrą,
Nes manau, kad būtent jis gerai suvokė ką reiškia mylėti.
Dažnai kartoju žodį AČIŪ,
Nes mano protas sako, jog dėkingumo niekada nebus per daug.

Pas mane dažnai užgroja pianinas ar smuikas,
Nes taip, man patinka ne tik neaiškiai skambančios dainos.
Aš dažnai vėl spoksau į žvaigždėtą dangų,
Nes kažkada buvau romantikė ir meilę ten sutikau.

Tikriausiai kas vakarą randu priežastį savęs nemėgti,
Bet tuo pačiu, dar daugiau priežasčių save mylėti.
Ir visai nenuostabu, kad dažnai lieku nesuprasta,
Nes ir pati nepagaunu kitų.

Kartais džiaugiuosi atradusi žmogų kuris mane supranta,
Kuris man yra lyg artima siela, ar net antra mano dalis.
Tai tegali būti mano vos pažįstamas asmuo, ar seniai šalia gyvenantis kaimynas,
Jei mes turim kažką, kas padeda užbaigti vienam kito mintis - tai yra tiesiog nuostabu.

Ir aš gerai žinau, kad galų gale niekas nelieka vienas,
Ir taip sakau ne tik dėl to, kad pas mane tokius žodžius kartoja grojanti daina.
Tai sako kažkokios tai senovės išmintis, kurią tikriausiai pati išgalvojau,
Bet juk žmogus amžinai turi kažką, kas būna su juo nuo gyvenimo pradžios iki pat pabaigos. (Tik štai klausimas - kada prasideda toji gyvenimo pradžia).

2011 m. spalio 12 d., trečiadienis

Kas gimsta gimtosios kalbos pamokoje ;P

Krentant nuo medžių lapams
Nusileidžia palengva skraistė trapi.
Po skraiste, netikėtai lyg paukštė
Slepias meilė gili.

Ji lyg tamsi naktis
Tokia pat paslaptinga ir tyli.
Tai Ji!
Visų bėdų priežastis.

Bet kas aš būčiau be meilės,
Be to nepakartojamo jausmo širdy
Kas aš būčiau be meilės
Tik kvailė ir viena kaip bailė ( o gal varlė?).

Tad kai meilę sutiksiu kely,
Pulsių ją, kaip kad puoliau tave.


*

Nubudo many keistas jausmas,
Drugys jį noru gyventi vadino.
Sumišus žvelgiau į bedugnę galingą,
Masčiau ,- gal jis visgi teisus.

Žengiau žingsnį ir dar vieną,
Atgalios, toliau nuo gilios prarajos.
Netikėtai, pati nesuvokdama savęs,
Aš supratau - jog dar noriu gyventi.

Gyventi, kaip kad gyveno pasakų herojai,
Mylėti, kaip mylėjo Romeo ir Džuljeta.
Svajoti, kaip tai daro maži vaikai,
Ir tikėti, kad visam tam sunkaus galo nebus.

Dėkinga žvelgiau, į tą drugį spalvingą
Ir jam padėkoti garbingai norėjau.
Bet vos sulaikiau jį rankom savom
Aš supratau, kad jau per vėlu...

2011 m. spalio 5 d., trečiadienis

Be pavadinimo apie gyvenimą iš kažkokios tai pusės

Gyvenimas neretai mums pateikia savotiškų staigmenų,
Priverčia suklusti, apsidairyti ir pagalvoti apie viską iš naujo.
Dėl ko gyveni ? Ko tu tikiesi ? Kas gali laukti ateityje ?
Ką esi padaręs per visą savo jau nugyventą laiką ? Ką turėtum pakeisti...

Kartais mes norime nusisukti nuo gyvenimo ir jo teikiamų užuominų,
Ignoruojam visus, kurie bando kažką aiškinti, priversti prie kažkokio kelio.
Kartais būna, kad dažniau galvojame apie save būtent šią minutę,
Nei apie kitus, ar kas bus jau kitą minutę...

Dažnai stengiamės viską daryti idealiai, tobulai, kad visiems tai įtiktų,
Ir visai pamirštam, kad idealių dalykų nebūna, kad kas nors visada kam nors užklius.
Dar dažniau praleidžiam pro ausis žmonių pastabas dėl savų poelgių,
Nors giliai širdy ir žinom, kad tose pastabose yra tiesos...

Ir tikriausiai nelabai svarbu kas ką sakys ar darys,
Tikriausiai visada elgsimės kažkaip kitaip, nei reikėtų.
Gal vieną, kitą kartą suklusim, palinksėsim apsimesdami, kad viską suprantam,
Ir vėl galiausiai grįšim prie to taško, nuo kurio pradėjom.

2011 m. rugpjūčio 6 d., šeštadienis

Keliauju


Keliauju kiemais,
Ir dar nepramintais takais.
Keliauju, kad surasčiau,
Tą savo vietą po saule.

Bėgu aš kopomis,
Plaukiu per giliausias jūras.
Kad ten kažkur pamatyčiau tekant saulę,
Kad ten aš rasčiau ir tave.

O kai laukuose pradeda svirpti žiogai,
Kai pro tamsią dangaus paklodę išnyra šviesa.
Man tenka sustoti, įkvėpti,
Ir vėl laukti nežinomos tamsos.

Į dangų kylant žibintams,
Ir skambant kitų balsams.
Aš vėl keliauju kur akys mato,
Vis dar tais nepramintais takais.

Užtemdytos saulės žemėje,
Man lengviau keliauti.
Užtemdytos saulės žemėje,
Žinau, kad iš tolo pamatysiu tave.

Tad aš keliauju ,
Ir varstau svetimų namų duris.
Keliauju tik tam,
Kad neprarasčiau minčių apie tave.

2011 m. liepos 23 d., šeštadienis

Laukimas


Kai žvaigždės vėl pradės kristi iš dangaus,
Ar tu lauksi manęs ?
Kai vėjas nebebus toks šaltas,
Ar tada - tu lauksi manęs ?

Ar tu lauksi manęs,
Kai pasaulis vėl suspindės tik šviesia spalva ?
Ar tu lauksi manęs,
Kai kitų veiduose šypsenos švies ?

O galbūt vis dar lauksi manęs,
Kol šis pasaulis baiginėsis ?
Gal lauksi manęs,
Kai mūsų pasaulėlis byrės į šukes ?

Nežinau...
Nežinau ką darysi tu...
Bet aš amžinai lauksiu tavęs,
Jei tik pats to giliai širdy norėsi.

Tad lauk manęs,
Kai ant tavo galvos pradės kristi lietaus lašai.
Lauk manęs,
Kai šaltas sniegas paslėps tave nuo visų...

O aš lauksiu tavęs,
Kai man trūks kažko brangaus.
Aš lauksiu tavęs,
Kai norėsiu vėl gyventi...

2011 m. birželio 14 d., antradienis


Mano mintys - atskleidžia tikrą mane.
O jas pamato - tik du trys žmonės.
Per metus,
O kartais ir per du.

Gal ir rašau aš jau ne taip dažnai,
O kai parašau - tai skamba liūdnai.
Bet tai dar nereiškia, kad reikštis nenoriu,
Ir visai čia ne mano širdis apsiniaukus.

Mano mintys - priklauso nuo žmonių kurie šalia,
Rašau kažkam, ko dažniausiai net nėra.
Pamatau dažnai ir kitą save,
Kurią vos ne kasdien regi visi.

Tie du, ar trys žmonės,
Per metus ar du.
Pažino mane jau daug geriau,
Geriau, nei aš pati save pažinti galėsiu...