Rodomi pranešimai su žymėmis gyvenimas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis gyvenimas. Rodyti visus pranešimus

2012 m. spalio 19 d., penktadienis

Nuvylei Tu mane



Tai buvo viskas, ko tada norėjau,
Truputis meilės ir daugiau suvokimo.
Tai buvo viskas, ko mano iškankinta siela troško,
Jausmų ir gal dar glamonių šiltų.

Viską dėl to atiduoti galėjau,
Viską, kas man buvo brangiausia.
Dar daugiau duoti būčiau galėjus,
Dar daugiau, jei tik būtų tau to reikėję.

Bet tau buvo nė motais mano jausmai,
Mano troškimai ir menkos viltys, pažadai.
Tau mažiausiai rūpėjo mana širdis,
Mano skausmas, mano meilė tau.

Nemanau, kad nuvyliau aš tave,
Juk norėjau tiek nedaug...
Bet tu sugebėjai manas ašaras pašaukti,
Ir dėl jų neatsiprašei...

2012 m. spalio 17 d., trečiadienis

Ne man...tik tau



Ne man, žmogau, tave mylėti,
Ne man, brangus, tau širdį atiduoti.
Ne man, kalbėti tau gražius žodžius,
Ne man, kurti svajones su tavimi kartu.

Ne man, mieliausias, leista tikėtis,
Ne man, svarbiausias, duota jausmus dalyti.
Ne man, nakties stebuklais tikėti,
Ne man, akis ir vėl pramerkti.

Tik tau, žmogau, leista vilčių turėti,
Tik tau, brangus, galima širdis daužyti.
Tik tau, vyno taures kilnoti,
Tik tau, į nakties žvaigždes žvelgti.

Tik tau, mieliausias, mylėti leista,
Tik tau, svarbiausias, angelais tikėti duota.
Tik tau, jausmus garsiai išsakyti,
Tik tau, dulke pavirst nebijoti.

2012 m. spalio 11 d., ketvirtadienis

Netektis



Klupau aš prie tavo,
Gėlėm apkloto kapo...
Ir suprast negaliu,
Kodėl išėjai...

Dienai tik brėkštant,
Rūkui išnykstant...
Suprasti nemoku,
Kur visko prasmė.

Buvai tu lyg saulė,
It lietus gaivus.
Buvai tu lyg kelrodis,
Man toks brangus...

Ir vystant lelijoms,
Karkiant varnams.
Suprasti tik noriu,
Ar visa tai tiesa...

2012 m. spalio 4 d., ketvirtadienis

Dienos



Aš tikiuosi, kad tu mane vis dar girdi,
Tikiuosi, kad vardo mano nepamiršti...

Buvo dienos ir naktys,
Žiemos ir vasaros beribės.
Buvai tu ir aš,
Buvom mes abu.

Tarp vyšnių baltų,
Tarp žvaigždžių ryškių.
Viens kitą mes laikėm,
Mylėt vis žadėjom.

Prabėgo jau metai,
Vieni ir antri.
O šaltas tavo veidas,
Išliko toks pat.

Kaip skaudu ir graudu,
Prisiminti dienas.
Kai nieko brangesnio,
Nebuvo už MUS.

Aš vis dar tikiuosi, vis dar viliuosi,
Kad giliai širdyje, tu dar prisimeni jas...





2012 m. spalio 3 d., trečiadienis

Nubudimas

Lyg ramios elegijos gaida,
Lengva, švelni, graudi...
Nubudai tu visai šalia,
Taip paprastai, nekaltai...

Krentant medžių lapams geltoniems,
Besidangstant žemei nauja skara.
Tu ir vėl šalia manęs pakilsi,
Ir švelniu žvilgsniu pažvelgsi.

Kai padangę rausvi debesys skruos,
Kai vieversiai gaidų jau negiedos.
Ar laikysi tada mane už rankos,
Ir ar vesi tuo nepažintu nakties keliu ?

Ar ištarsi tu nubudęs mano vardą,
Su rudens nauja diena nušvisi...
Ir kai vėl išauš gūdi naktis,
Ar žadėsi, nepalikti ?

2012 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

O, meile... Šaukiau aš tave




Ieškojau aš meilės, kai švietė pilnatis, nakti mėnulio:

-O, kur tu, meile mana?
Ar dar tebelauki manęs,
Ar tiki, kad ateisiu?

Prašiau Dievų, it pranašų kokių:
-Nušvieskit man kelią,pas meilę maną.
Ir kai nušvito negrįstas kelias,
Puoliau aš juo, tik pas tave.

-Aš čia, jau čia ,- surikau nakčiai gūdžiai,
-Aš čia, jau čia, ar matai tu mane?
-Aš čia, jau pas tave,- kaip niekada su meile,
Šaukti pradėjau jausmingai.

-Aš čia, jau čia ,- kartu kalbėti medžiai pradėjo,
-Aš čia, jau čia ,- kuždėjo žolė po mano kojom.
-Aš čia, jau pas tave ,- tyliai ištariau,
Su už kalnų kylančia saule.

Bėgau ir klupau, kad tik tave pasiek galėčiau;
-O, meile tu mana ,- tyliai aš kuždėjau.
Ir kaip dar niekad, kaip dar niekad,
Tave vieną mylėt rimtai pasižadėjau.

Kai skausmo ašaros mirgėt pradėjo,
Kai jau šaukti nebegalėjau, supratau.
Pasiekiau tave, o meile tu mana,
Pasiekiau ir amžiams likau aš drauge.

Manoji Mūza



Yra sakoma, kad kiekvienam menininkui, rašytojui, išskirtinio mąstymo asmeniui reikia savos mūzos. Mūzos, kurios dėka pasireikštų nuostabiausios mintys, geriausi darbai ir meno kūriniai. Kartais mes kiekvienas pagalvojam, kaip būtų šaunu turėti mūzą šalia savęs, vieni imasi jos ieškoti, o kitiems, tokiems kaip aš, toji mūza pati pasimaišo kelyje. Visai netikėtai, net kai negalvojau apie mūzas ir panašius dalykus, mano kelyje pasimaišė mano mūza, kuri buvai TU. Vos tame pamačiau, mano širdis ir mąstymas pakito. Kiekvienas parašytas žodis būna skirtas tau, arba apie tave suraizgytas. Kai tau liūdna, mano mintys tik ir pinasi apie skausmą, kančią, nelaimingą meilę. Jei matau, kad tu šypsaisi, tai pasaulis man tampa daug gražesnis, mintys daug jaukesnės.
Giliai širdy pripažinti man nėra baisu - tu ne tik manoji mūza, tu žmogus brangesnis man už viską, ką turiu. Ir nors tu net nežinai kokią vertę man turi, aš vis tiek tavęs iš rankų paleisti negaliu, nes be tavęs nebūtų ir manęs.

2012 m. liepos 25 d., trečiadienis

Tik...


Dar viena nauja diena,
Be tavęs šalia.
Dar viena nauja daina,
Kurios tu negirdi.

Išauš rytas,
Ateis naktis.
Praeis mėnesiai,
Ir metai.

Bet tu negrįši,
Nebe apkabinsi.
Daugiau savo šypsenos nedovanosi,
Nebe mylėsi.

Išgirsk mane,
Išklausyk.
Aš vis dar pamenu,
Tave.

Išgirsk mane,
Išklausyk.
Dar žinau kaip,
Tave mylėt.

2012 m. birželio 6 d., trečiadienis

Meilė neturi rodiklių~



Man nerūpi joks atstumas,
Nei tautybė.
Nematau aš amžiaus skirtumo,
Nei kalbos nesuvokimo.

Kol tave mylėti moku,
Viskas man atrodo - tobula.
Kol tu man atsakai tuo pačiu,
Negali būti - tobuliau.

Koks skirtumas kokia odos spalva,
Kam rūpi tu aukštas ar žemas.
Kas iš to ar akys mažos ar didelės,
Man nerūpi net tavo vardo skambesys.

Kol turiu tave šalia,
Viskas atrodo taip - lyg lemties nulemta.
Kol gali laikyti mane už rankos tu,
Keisti nieko nereikia.

Laikas vėl viską iš naujo pradėti



Ir vėl bandau aš kilti,
Sparnus tamsius išskleisti.
Nežinau, kaip nukritau,
Bet būti žemai man negerai.

Kylu į dangų,
Į žvaigždes.
Kylu kažkur,
Kur jau nėra tavęs.

Širdis atlėgsta, įgauną naują formą,
Pamiršta ji ir kaip plakti tik dėl tavęs.
Manau, gyventi vėl galėsiu,
Ten aukštai, virš tavęs.

Ir gerai žinau,
Žemyn aš dar sugrįšiu.
Tik jau ne, jau ne tava,
Jau be meilės tau vienam.

Tad vėlgi tiesiu savus sparnus,
Iš sunkios prarajos kylu.
Kad pamirščiau tai kas buvo,
Kad į naują pradžią pažvelgt galėčiau.

2012 m. sausio 6 d., penktadienis

Kažkada buvom viename pasaulyje...


Dar atsimenu dainas, kurias man parašei,

Iš galvos nedingsta kiekvienas tavo gitaros akordas.

Aukštos ir žemos natos, kurias tu dainuodavai naktimis,

Iki šių dienų užsilikusios mano širdyje.


Laikas beveik nieko pakeisti nesugebėjo,

Tu vis dar ten, kur tave palikau...


Kai išaušta diena, tarp debesų amžinai regiu tavo veidą,

O žvelgdama į po lietaus užsilikusias balas - tavas skaisčias akis.

Atėjus vakarui vėsiam, galiu pajusti tavo kvapą,

Ir tą ramų alsavimą šalia mano kaklo.


Laikas beveik nieko pakeisti nesugebėjo,

Žemė ant kurios aš stoviu, vis dar ta pati...


Kai žiemą keičia pavasaris,

O vasarą ruduo.

Taip aš keičiu savo prisiminimus,

Apie tave tuo metų laiku.


Laikas beveik nieko pakeisti nesugebėjo,

Aš vis dar ateinu po tavo langu...


Ir kai tu naktimis manęs nebe sapnuoji,

Kai nustoji minėti mano vardą kur tik papuolą.

Aš bandau leisti sau pamiršti,

Kad kažkada būtent aš sakiausi taip pasielgsianti.


Laikas beveik nieko pakeisti nesugebėjo,

Tik štai mes viens kito savuos pasauliuos sutikti negalim...

2011 m. lapkričio 21 d., pirmadienis

Prisiminimai

Laikas bėga neišpasakytai greitai. Mes skubame, stengiamės kuo daugiau patirti, pamatyti, sužinoti, pasisavinti.
Per visą tą skubantį ir nelaukiantį laiką, mes kartais sugebame patirti tokių dienų, kokios jau buvo. Kurias mums malonu prisiminti, ir visai nesvarbu ar tada mes juokėmės, ar verkėm.
Būna, kad sukausto mus baimė žengti žingsnį ir išgyventi tai, ką jau kažkada patyrėm, bet tada reikia sau priminti, kad to kas jau buvo, niekada daugiau nebus.
Štai, kad ir vėl šiandien nueini į filmą, kurį žiūrėjai prieš kelis metus. Vėl užplūsta panašus jausmai, jaudulys, susidomėjimas ar nusivylimas. Tu galvoji - ir vėl bus kaip tada, bet...
Apsidairęs susivoki, kad filmo plakatas ne tas, kad atmosfera jau kita. Net žmonės supantys tave ne tie patys, jų veiduose ne tokios šypsenos, o į tave jau žvelgia ne tos pačios akys. Ir tu. Tu pats esi jau ne tas, kaip prieš kelis metus. Kai protas tai suvokia, širdis dar stengiasi neigti, ji bando tau sugrąžinti vadinamus prisiminimus apie tai, kas šiuo metu taip bendra su tuo kas buvo...
Pripažinkim, juk kartais tikrai yra malonu ir gera išgirsti ilgai negirdėtą dainą, senai skambėjusią melodiją, prieš daug laiko skaitytą eilėraštį ar citatą iš knygos. Kokie jausmai užplūsta vėl viską patyrus po kelių metu ? Liūdesys - kad to kas buvo jau nesugrąžinsi ? Sumišimas - kaip gi gali nesuvokti kas čia dabar darosi ? Laimė - kad tu turėjai galimybę visai tai patirti ?
Nežinau kaip kam, bet man galiausiai tikrai patinka prisiminti viską su šypsena. Net ir savo padarytas klaidas. Gal dėl jų ir verkdavau, bet kai praėjus laikui pažvelgiu atgal, suvokiu - tai buvo geriausios dienos, nesvarbu kas ir kaip. Man to trūks, nors ir dabar nėra blogai.

2011 m. spalio 24 d., pirmadienis

Be pavadinimo


Norėčiau ir vėl naktimi su tavimi kalbėti,
Kai už lango tamsu, bet mums tai nesvarbu.
Norėčiau ir vėl šypsotis išvydus tavo vardą sušvintant manam telefone,
Ir žinoti, kad vėl būsiu gerai suprasta.

Būtų malonu nepulti verkti vos prisiminus tave,
Kai už lango ta pati tamsa, o telefonas guli ramus.
Ir kai skruostais manais ritasi ašaros sūrios,
Būtų tikrai gera sulaukti iš tavęs elektroninio smailo.

Tad kai nustosiu meluoti vėl sau,
Tikiuosi ir tu vėl suprasi mane!

2011 m. spalio 21 d., penktadienis

Mėgstu aš cituoti Šekspyrą,
Nes manau, kad būtent jis gerai suvokė ką reiškia mylėti.
Dažnai kartoju žodį AČIŪ,
Nes mano protas sako, jog dėkingumo niekada nebus per daug.

Pas mane dažnai užgroja pianinas ar smuikas,
Nes taip, man patinka ne tik neaiškiai skambančios dainos.
Aš dažnai vėl spoksau į žvaigždėtą dangų,
Nes kažkada buvau romantikė ir meilę ten sutikau.

Tikriausiai kas vakarą randu priežastį savęs nemėgti,
Bet tuo pačiu, dar daugiau priežasčių save mylėti.
Ir visai nenuostabu, kad dažnai lieku nesuprasta,
Nes ir pati nepagaunu kitų.

Kartais džiaugiuosi atradusi žmogų kuris mane supranta,
Kuris man yra lyg artima siela, ar net antra mano dalis.
Tai tegali būti mano vos pažįstamas asmuo, ar seniai šalia gyvenantis kaimynas,
Jei mes turim kažką, kas padeda užbaigti vienam kito mintis - tai yra tiesiog nuostabu.

Ir aš gerai žinau, kad galų gale niekas nelieka vienas,
Ir taip sakau ne tik dėl to, kad pas mane tokius žodžius kartoja grojanti daina.
Tai sako kažkokios tai senovės išmintis, kurią tikriausiai pati išgalvojau,
Bet juk žmogus amžinai turi kažką, kas būna su juo nuo gyvenimo pradžios iki pat pabaigos. (Tik štai klausimas - kada prasideda toji gyvenimo pradžia).

2011 m. spalio 12 d., trečiadienis

Kas gimsta gimtosios kalbos pamokoje ;P

Krentant nuo medžių lapams
Nusileidžia palengva skraistė trapi.
Po skraiste, netikėtai lyg paukštė
Slepias meilė gili.

Ji lyg tamsi naktis
Tokia pat paslaptinga ir tyli.
Tai Ji!
Visų bėdų priežastis.

Bet kas aš būčiau be meilės,
Be to nepakartojamo jausmo širdy
Kas aš būčiau be meilės
Tik kvailė ir viena kaip bailė ( o gal varlė?).

Tad kai meilę sutiksiu kely,
Pulsių ją, kaip kad puoliau tave.


*

Nubudo many keistas jausmas,
Drugys jį noru gyventi vadino.
Sumišus žvelgiau į bedugnę galingą,
Masčiau ,- gal jis visgi teisus.

Žengiau žingsnį ir dar vieną,
Atgalios, toliau nuo gilios prarajos.
Netikėtai, pati nesuvokdama savęs,
Aš supratau - jog dar noriu gyventi.

Gyventi, kaip kad gyveno pasakų herojai,
Mylėti, kaip mylėjo Romeo ir Džuljeta.
Svajoti, kaip tai daro maži vaikai,
Ir tikėti, kad visam tam sunkaus galo nebus.

Dėkinga žvelgiau, į tą drugį spalvingą
Ir jam padėkoti garbingai norėjau.
Bet vos sulaikiau jį rankom savom
Aš supratau, kad jau per vėlu...

2011 m. spalio 10 d., pirmadienis

Rudeniškasis sonetas mano širdies - Pirmas bandymas


Rudens lapais užklotas kelias,
Neaiškus takas, link tavo kapo.
Palengva krintantys lapai,
Tai sudužusios mano viltys.

O tu taip branginai laiką,
Ir jo akimirkas keistas.
Lyg gyvenantis tik vieną dieną,
Tu sugebėjai džiaugtis viskuo.

Tu nemokei manęs mylėti rudens,
Lygiai taip, kaip aš nemokiau tavęs mylėti save.
Galiausiai nukritus paskutiniams lapams,
Ir aš kaip tu suvokiau visko svarbą.

Meilė tavo skirta tik gamtai,
Buvo ir man užslėptai įteikta.

2011 m. spalio 5 d., trečiadienis

Be pavadinimo apie gyvenimą iš kažkokios tai pusės

Gyvenimas neretai mums pateikia savotiškų staigmenų,
Priverčia suklusti, apsidairyti ir pagalvoti apie viską iš naujo.
Dėl ko gyveni ? Ko tu tikiesi ? Kas gali laukti ateityje ?
Ką esi padaręs per visą savo jau nugyventą laiką ? Ką turėtum pakeisti...

Kartais mes norime nusisukti nuo gyvenimo ir jo teikiamų užuominų,
Ignoruojam visus, kurie bando kažką aiškinti, priversti prie kažkokio kelio.
Kartais būna, kad dažniau galvojame apie save būtent šią minutę,
Nei apie kitus, ar kas bus jau kitą minutę...

Dažnai stengiamės viską daryti idealiai, tobulai, kad visiems tai įtiktų,
Ir visai pamirštam, kad idealių dalykų nebūna, kad kas nors visada kam nors užklius.
Dar dažniau praleidžiam pro ausis žmonių pastabas dėl savų poelgių,
Nors giliai širdy ir žinom, kad tose pastabose yra tiesos...

Ir tikriausiai nelabai svarbu kas ką sakys ar darys,
Tikriausiai visada elgsimės kažkaip kitaip, nei reikėtų.
Gal vieną, kitą kartą suklusim, palinksėsim apsimesdami, kad viską suprantam,
Ir vėl galiausiai grįšim prie to taško, nuo kurio pradėjom.

2011 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Into dust


Nedidelėje pasakų šalyje,
Ten - kur mano širdis amžinai jautėsi gerai.
Gyvenai tu, mano pasakų prince,
Su savo neapsakoma šypsena ir meilės kupina širdimi.

Kai išaušdavo naktis,
Tu stovėdavai po mano langu ir dainuodavai lopšinę.
Kai pakildavo saulė,
Aš rinkdavau gėles po tavais langais ir dainuodavau dainas.

Tu priklausei nakčiai,
Ir jos pavaldiniams.
O aš buvau dienos dukra,
Ir saulės dešinioji ranka.

Mums pagal viską,
Nebuvo lemta susitikti.
Mudu neturėjom,
Net būti kartu.

Bet tavo lopšinės mane žavėjo,
O balsas traukė prieiti arčiau.
Žinojau, kad ir tu manim žavėjaisi,
Ir norėjai pažvelgti į akis.

Aš norėjau pamatyti tavą šypseną,
Apie kurią girdėjau kalbant kitas merginas.
Norėjau išvysti tavas akis,
Kurios kiek girdėjau buvo lyg vandenynas ramus.

Iš tavo dainuojamų dainų prieš miegą,
Gerai suvokiau kas tavo širdyje.
Aš tiesiog norėjau leisti tau pažvelgti į mane,
Norėjau laikyti už rankos, nes ir tu to troškai.

Tas netikęs įstatymas,
Neleidžiantis mums niekada susitikti.
Ta pati saulė, kuri nedraugavo su mėnuliu,
Jie mums draudė net išeiti kartu į vieną erdvę.

O mudu juk gyvenom,
Po tuo pačiu dangum...

Kaip buvo nuostabu,
Kai vieną naktį per miegus.
Iš tavo dainos aš supratau,
Kad jau laikas pamiršti namus.

Kaip buvo nuostabu,
Surikti po tavo langu.
Kad tave aš myliu,
Iš širdies gilumų.

Tą nelemtą akimirką,
Kai mėnulis jau rengėsi mainytis su saule.
Aš bėgau link kalvos,
Ant kurios stovėjai tu.

Pagaliau! Pamačiau!
Tą tavo šypseną... Tas akis.
Pagaliau, laikiau tave už rankos,
Ir galėjau padėti galvą ant tavo peties.

Bet niekada, oi niekada,
Net baisiausiam košmare.
Nesapnavau tokios pabaigos,
Nesugalvojau, ką gali reikšti tos taisyklės.

Mėnulio vaikui neleista žavėtis saulės dukra,
O man, neleista žavėtis tavimi.
Nesitikėjau, kad užsitrauksim neapykantą Dievų aukščiausių,
Nemaniau, kad jie mus amžiams pražudys ir į dulkes pavers...

2011 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

2011.09.19


Kaip senai girdėjau tavo balsą,
Dar seniau regėjau tavo veidą.
Kaip senai jaučiau tavo meilę,
Dar seniau pati tave mylėjau.

Kai pasaulis pradės suktis visai į kitą pusę,
Kai prasidės žadėtoji pasaulio pabaiga.
Tikiuosi būsi tu šalia manęs,
Tikiuosi, laikysi už rankos tu mane.

Jei kada tyloje išgirsiu tavo balsą,
Jei kada tamsoje matysiu tavas akis.
Tada nieko daugiau taip nenorėsiu,
Kaip pajudėti iš šios juodos gelmės.

*

When my life is going to be gone,
When I'm going to run away from love.
Please, hold my hand strong,
And don't let me feel alone.

When the world comes to the end
When everything is going to be over.
Say my name once again,
And don't let go, just be with me.

*

Ar dar neatsibodo klausytis kalbų,
Apie skaudžią meilę ir pasaulį negerą ?
Ar dar nepabodo pačiam save smerkti,
Ir klausytis kitų, kurie smerkia save ?

Ar bent pasvajojai būt optimistu,
Juoktis iš visko, gyventi linksmai ?
Ar bent pagalvojai koks pesimistui tikram,
Negražus ir netikęs mūsų gražus pasaulis ?

2011 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis

Kai...


Kai rankos ieško tavo veido,
Kai lūpos bando rasti tavas lūpas.
Kai akys nieko nebe mato,
Aš pasiklystų savo svajose.

Kai tu dar arčiau manęs,
Kai tavo rankos liečia mano plaukus.
Kai tavo akys žvelgia tik į mane,
Aš noriu likti tavo glėbyje.

Tad pasilikime taip ilgiau,
Pasilikime vienas šalia kito.
Padovanokim vienas kitam meilę,
Tokią amžiną ir tvirtą...

Kai tavo rankos slenka mano kūnų...
Kai tavo rankos bando jį pažinti...
Aš tenoriu, kad tai nesibaigtų...
Tenoriu jausti tave šalia...