Palinkus prie puodelio,
Arbatos juodos.
Bandau įžvelgti toje tamsoje,
Nors lašelį šviesos.
Ta arbata nors ir skani,
Bet verčia naktimis nemiegoti mane.
Ji man primena kažkaip,
Mane ir tave kartu sudėjus.
Mūsų santykiai,
Tokie pat tamsūs ir neaiškūs.
Tiek tu, tiek aš,
Mėginam atrasti lašą šviesos mumyse.
Nors mūsų buvimas kartu,
Atrodo itin saldus.
Naktimis aš nesumerkiu akių,
Nes suvokiu, jog viskas laikina.
Kaip tuštėja arbata iš puodelio,
Taip tuštėja ir mūsų jausmai.
Arbatą aš išgeriu lūpom savom,
O jausmus naikinam mudu abu.
Arbatai išnykus,
Lieka nuosėdos - jų dėka galim gauti dar arbatos.
Mums išsiskyrus,
Tik širdis nusivylus lieka - o kas iš to ?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą