Nors man likimas lėmė saulės neregėti,

Ir nė sykio gražaus žodžio nepratarti.

Dėl nepažinto tavęs, mana širdis prabilo,

Ir siela netikėtai akis pravėrė.

Tikriausiai Dievas man ateitį nulėmęs buvo,

Ir pasiuntė tave, manęs vaduoti.

Naktis nedorėlė skausmus, vargus man siuntė,

Bet tu juos visus nuvyt sugebėjai.

Ir nors gerai suvokiu koks laikas trapus,

Kad mano kelias greit baigtis turės.

Aš tyliai pravirkstu,

Nes gera mums dabar vienam su kitu.

Paprastai prie tavęs prisiglaudžiu,

Ir mylėti pažadu.