Tamsios mintys [Tikėjausi niekada daugiau jų neturėsiu]

Išverkti akis,

Pamiršti kaip kvėpuoti.

Užjausti nereikia,

Viskas pabodo.

Daugiau gyvent nenoriu,

Skausmas vemti verčia.

Tikėjimas senai išgaravo,

Vilties ir tos neturėjau.

Kiek visko patyriau,

Kiek visko įvyko.

Nė kart nesustojai,

Nė kart nepagalvojai.

Skaudėjo labai,

Kai mylėti bandžiau.

Verkiau dar ilgai,

Po to, kai netekau.

Kai netekau visko,

Kas kažkada brangu man buvo.

Kai netekau to,

Ko gražinti nebegalima

********

Išnaikink klausą,

Panaikink regą.

Nebelaisk kalbėti,

Nebeleisk jausmus turėti.

Priversk viską pamiršti,

Priversk neegzistuoti.

Širdį mano išplėšk,

Viską ką turiu – sunaikink.

Gali ir be galvos mane palikti,

Ar venas išdarkyti.

Džiaugsmo gyventi nematau,

Noro, ir to neturiu.

Troškimą tik vieną įgyvendink,

Egzistenciją mano užbaigti padėk.

Uždusink,

Užsmauk.

Viską ką turiu,

Atimk!

Pakaruokliu paversk,

Skenduoliui į poras atiduok.

Ką tik nori su manimi daryk,

Kad tik nieko daugiau jausti negalėčiau.

It has changed

Jau senokai nebegroju,

Tom plonom gyvenimo stygom.

Jau senokai nebežiūriu,

Į amžinus tolius.

Neklausau senų dainų,

Nedainuojų pamėgtų dainų.

Negalvoju apie tai kas buvo,

Nesistengiu prisiminti.

Daugiau nebetariu tavo vardo,

Daugiau mylėt tavęs nemoku.

Pamiršau kaip viskas prasidėjo,

Pamiršau ir kaip tai baigės.

Jau senokai nevaikštau takais,

Tavo ir mano pramintais.

Jau senai nesėdžių ant svajonių jūros kranto,

Kūrį susikūrėme kartu.

Daugiau nebetariu myliu,

Daugiau ašarų tau skirtų neturiu.

Pamiršau kaip tave mylėjau,

Pamiršau ir kaip mylėjai tu mane.

Meilė neturi rodiklių~

Man nerūpi joks atstumas,

Nei tautybė.

Nematau aš amžiaus skirtumo,

Nei kalbos nesuvokimo.

Kol tave mylėti moku,

Viskas man atrodo - tobula.

Kol tu man atsakai tuo pačiu,

Negali būti - tobuliau.

Koks skirtumas kokia odos spalva,

Kam rūpi tu aukštas ar žemas.

Kas iš to ar akys mažos ar didelės,

Man nerūpi net tavo vardo skambesys.

Kol turiu tave šalia,

Viskas atrodo taip - lyg lemties nulemta.

Kol gali laikyti mane už rankos tu,

Keisti nieko nereikia.

Laikas vėl viską iš naujo pradėti

Ir vėl bandau aš kilti,
Sparnus tamsius išskleisti.
Nežinau, kaip nukritau,
Bet būti žemai man negerai.

Kylu į dangų,
Į žvaigždes.
Kylu kažkur,
Kur jau nėra tavęs.

Širdis atlėgsta, įgauną naują formą,
Pamiršta ji ir kaip plakti tik dėl tavęs.
Manau, gyventi vėl galėsiu,
Ten aukštai, virš tavęs.

Ir gerai žinau,
Žemyn aš dar sugrįšiu.
Tik jau ne, jau ne tava,
Jau be meilės tau vienam.

Tad vėlgi tiesiu savus sparnus,
Iš sunkios prarajos kylu.
Kad pamirščiau tai kas buvo,
Kad į naują pradžią pažvelgt galėčiau.

Šiandien pirmoji 2012 metų vasaros diena.
O vau, 2012.06.01...
Na ir ? Kokia čia vasara kai už lango pliaupia lietus, man šalta ir viską skauda..Na ne viskas, širdis jau sustingusi kuris laikas, nesiskundžiu tuo ;D
Liko 8 dienos iki 18-ojo b-day, tada jau negalėsiu rašyti paikų postų, pasistengsiu pasikeisti~

Girdžiu ramią angelų muziką, sklindančią pro debesų paklodę.

Ji veržiasi giliai į mano širdį, verčia mane atsikvėpti.

Užsimerkusi regiu visas vaivorykštės spalvas,

O tarp jų - geriuosi JUO.

Kiek tiksliai prabėgo laiko, kai pirmą kartą jį išvydau ?
Nežinau, nepamenu, man tai nesvarbu.
Gerai žinojau, kad viskas, kas užgimė mano širdyje,
Nebus laikina, oi ne...

Ar tu išviso girdi mano širdies plakimą, ar tik apsimeti!?!

TEEN TOP 'To You' M/V FULL ver.

Nežinau kas pasidarė

Tai dar vienas mano rašomas tik tau ‚laiškas‘. Nežinau, kiek jų jau galvoje esu parašiusi, bet vos kelis išdrįstu įspausti lape. Man sunku suvokti, kad šie žodžiai, kuriuos rašau, tavęs vis tiek nepasieks, kad tu jų vis tiek nesuprasi. Dar sunkiau tai, kad vis rečiau apie tave pagalvoju. Seniau buvai tik vienas mano minčių valdovas, o tave iš galvos ištraukti buvo tiesiog neįmanoma misija.

Dabar, kai su tavimi gyvenu jau tikrai daug metų, aš bandau suvokti, kodėl mano meilė tau, nors ir yra pati stipriausia, bet kodėl ji jau neverčia dėl tavęs kiekvieną karta atsikvėpti, sunkiai atsidūsėti, tik apie tave vieną ir tegalvoti?

Gal aš suaugau ? Užsibaigė mano vaikiškos svajonės ? Gal panorau realaus gyvenimo, su kiek realesniu žmogumi nei tu ? Gal užsinorėjau šiltus žodžius, kuriuos kažkada skyriau tik tau, šį kartą skirti tam asmeniui, kuris galėtų mane už juos apkabinti, galėtų padėkoti ar šiaip ką pasakyti ?

Nežinau, kame bėda ir nežinojimas mane žudo.

Šiandien aš galutinai iš savęs išplėšiau dar vieną savo praeities dalelę. Jų vis mažėja ir mažėja. Bijau, kad vieną dieną kažkuri iš tų detalių gali būti ir tu. Surinkti jų atgal aš visai nenoriu dabar, tad ir nenorėsiu vėliau. Bijau, kad tavęs neturėdama savo širdyje ir praeityje, man pasidarys per didelis pasaulis, per daug tuščios vietos manyje. Tikiuosi, kad sugebėsiu išsaugoti mintis ir prisiminimus apie tave. Tavo šypseną. Tą keistą juoką. Akis, kurios man niekada nebuvo gerai įskaitomos.

Bet jei, jei jau nutiks blogiausia, aš labai viliuosi, kad tu sugebėsi kažkaip vėl pasibelsti į mano širdį, gal ir nerealiai suimti mano ranką ir paklausti ‚Kur tu užtrukai, aš tavęs ilgai laukiau‘, o į tai aš atsakyčiau ‚Kur tu buvai, aš visą laiką čia stovėjau ir laukiau‘. Tuo viskas pasibaigtų ir tuo pačiu, prasidėtų. Mes vėl žengtumėm į priekį keliu, dar nepramintu, nepažintu.

Tikiuosi, kad laikas man leis viską sudėlioti į reikiamas vietas, į lentynas, kurių viena priklausys tik tau, kuri bus tvirtai surakinta, kad negalėtum pabėgti iš mano minčių, mano širdies.

Nors jau senokai tau, ar apie tave nerašiau
Bet tai nereiškia, kad galutinai užmiršau
Ir nors tavo vardą ištariu aš vis rečiau,
Tai dar nereiškia, kad širdis jo nekartoja kasdien.