2010 m. rugpjūčio 14 d., šeštadienis

Sunao ni narenakute


Atradau, tad įkelsiu.

Jejung! Klyktėliu kiekvieną kartą nubudusi ir neradusi tavęs šalimais. Jau ilgiau nei du metus gyvenu tylėdama ir neišsakydama kaip labai tave myliu. Kas dieną matau tave nusišypsanti savo miela šypsena ir noriu nepravirkti, bet tai neįmanoma. Aš verkiu, nes negaliu tau pasakyti Aishiteru. Kai tavo akys pažvelgia į mane, aš visa nuraustu, o tu vėl nusišypsai ir man pritrunka oro. Bent karta norėčiau ryte rasti tave laikantį mano ranką ir besišypsantį. Tada nepulčiau verkti ar raudonuoti, tada šypsočiausi kaip ir tu ir tavęs nepaleisčiau iš savo glėbio. Puikiai suprantu, kad to niekuomet nebus, bet pasvajoti juk galima kiekvienam, net ir man.

Žinai, šiandien tave regėjau tiek daug kartų, kad maniau plyš širdis jeigu tu nenusišypsosi ir nepasisuksi į mane. Jau buvau pasirengusi parkristi ir nebe atsikelti, bet staiga tavo rankos pradėjo tiestis į mane. Nežinau ar tai tebuvo nelemtas sutapimas, bet tavosios rankos suteikė man jėgų. Išgyvenau šią parą ir atsidususi užmigau kartu su tavo veidu. Sapne tave šaukiau visais man žinomais tavo vardais. Kas kartą juos išgirdęs tu plačiai nusišypsodavai ir priglausdavai savo lūpas man prie skruosto, nors tai mane tiesiog žudydavo. Kas kartą sapnuodama kaip tu paėmi mane už rankos ar apkabini, aš žinodavau, kad tai baigsis ir man skaudės, bet negalėdavau atsispirti pagundai pabūti su tavimi bent akimirką. Kaip ir kiekvieną kartą tau vos prabilus man nelikdavo pasaulio. Tau kalbat gyvendavau tik tavimi, tavo balsu... Žinau, kaip dabar tai baisiai skamba, kai tu taip toli nuo manęs, o aš tavęs ilgiuosi ir verkiu pasislėpusi nuo kitų akių. Tu nesugebėjai man pasakyti kaip labai mane myli, o aš to taip pat nesugebėjau. Dabar klykiu į žvaigždėta dangų, kaip labai tavęs man trūksta ir kaip tave myliu. Bet ar tai gali duoti kažką, kai tu už jūrų marių ?

Širdį pervėrė lyg strėlė, nes išgirdau tavo aksominį balsą kuris garsiau nei bet kada riktelėjo Aishiteru... Parkritusi ant kelių stengiausi išlaikyti galvą ir žvelgti į žvaigždes kurios man priminė tave. Išleisdama paskutinį savo atodūsi aš sugebėjau ištarti tik tavo vardą Jaejoong ir pasidaviau, pasidaviau žinodama, kad nuo šios akimirkos galėsiu būti amžinai šalia tavęs...