Pirmoji ištirpusi ... snaigė

Šiomis dienomis suprast man sunku,

Kur toji aš, kurią pamilai tu.

Nematau savęs ledo atspindy,

Sunku surasti senas dienas, baltoj pusny.

Daug akimirkų brangių, išgyvenom kartu,

Ir džiaugėmės ir verkėm, bet vis drauge.

Mylėjau tave, o tu mane,

Bet dabar jau viskas kitaip.

Pasakei, kad palieki mane,

Šioje šaltoje nakties pūgoje.

Net atsisveikinti deramai neleidai...

Nuėjai nė žodžio netaręs daugiau,

Išnykai, kaip pirmoji snaigė manam delne.

Neliko daugiau tavęs... manęs...

Nors man likimas lėmė saulės neregėti,

Ir nė sykio gražaus žodžio nepratarti.

Dėl nepažinto tavęs, mana širdis prabilo,

Ir siela netikėtai akis pravėrė.

Tikriausiai Dievas man ateitį nulėmęs buvo,

Ir pasiuntė tave, manęs vaduoti.

Naktis nedorėlė skausmus, vargus man siuntė,

Bet tu juos visus nuvyt sugebėjai.

Ir nors gerai suvokiu koks laikas trapus,

Kad mano kelias greit baigtis turės.

Aš tyliai pravirkstu,

Nes gera mums dabar vienam su kitu.

Paprastai prie tavęs prisiglaudžiu,

Ir mylėti pažadu.

Sunku...

Be tavęs jau neištveriu šaltų dienų.

Sunku labai...

Pamirštu ką reiškia mylėti.

Kai kartais grįžta prisiminimai,

Apie tai, kokiu žmogumi mane padarei.

Aš noriu verkti, klykti,

Nes tada buvau geriausia.

Dabar aš tik noriu pasimiršti,

Apie viską, ką patyriau.

Dabar tenoriu vieno,

Ištrinti tave iš atminties.

Nors tai sunku,

Labai sunku...

Tam nėra galo :/

Kodėl, kodėl, kodėl... Kodėl tu mane taip skaudžiai apgavai, kai viskas, ką tau esu padariusi – tai mylėjusi neišpasakytai, be galo, be krašto...

Atrodo, gyvenimas būti geresnis ir negali. Dienų ir laiko neskaičiuojam, šypsenos iš veidų nesitraukia, viskas atrodo tiesiog tobulai.
-Myliu tave ,- eilinį kartą ištariu, prieš užmerkiant akis, bet jau daugiau nei šimtąjį kartą neišgirstu iš tavęs jokio atsako tik „Mm..Ir aš“. Nejaugi taip sunku dar trumpam priversti dirbti savo žandikaulio raumenis ir pasakyti vieną žodį ? Taip... Tikriausiai, kad tau sunku, bet nesvarbu, nes vis tiek tave myliu.

Nubudusi ryte ir neradusi tavęs šalimais, sutrinku. Kur gi tu pasidėjai šeštą valandą ryto ? Lėtai išlipusi iš lovos patraukiu ilgu, bet siauru koridoriumi vedančiu iš mūsų kambario į vonią ir svetainę. Visur tylu. Vonia tuščia, sausa, tavęs čia tikrai nebūtą. Svetainė tokia pat, kokią palikome praėjusią naktį. Šiek tiek apverstą, išmėtytomis pagalvėmis, parvesta vyno taure, kuri paliko ryškią raudoną balą ant šviesaus medžio grindų. Tavęs ir čia nebūta. Tai kur gi tu ? Einu tolyn... Dar vienas koridorius, toks pat siauras, bet toks trumpas, it kilimėlis prie lauko durų. Virtuvė, ir ji nepaliesta. Lėkštės vis dar ant stalo, stiklinė su sulčių likučių tebestovi ant kriauklės krašto. Viskas taip pat. Sutrinku. Kur dar tu galėjai patraukti ? Ar verta tikrinti lauko duris ? Gal geriau tiesiog vėl grįžti į lovą ir trumpam užmigti, o paskui..Paskui gal tu vėl būsi šalia manęs ? Nežinodama ką daryti, galiausiai pasirengiu ir žengiu link lauko durų. Vienas žingsnis, antras, trečias... Kiek gi tų žingsnių reikia, kad iš virtuvės pasiekčiau duris ? Kiek gi užtrukčiau bėgdama jų atidaryti, jei kiltų katastrofa ? Nežinau. Niekada apie tai nesusimąsčiau. Nebuvo laiko. Nebuvo priežasties. Su didžia baime ir viltimi ištiesiu ranką. Oo, kad ta spyna duryse vis dar būtų užrakinta du kartus, o prašau... Palenkiu rankeną. Užrakinta. Bent tiek gerai. Giliai įkvepiu ir pasuku raktą. Vienas trakšt, reikia kad dalis spynos jau atrakinta. Dar vienas, ir mano širdis galės nusiraminti. Vėl suku raktą, laukiu to garso, bet... Mano akys prasiplečia. Jokio trakšt. Raktas pilnai spynoje neapsisuka. Durys užrakintos...Ne mano rankomis. Mano drebanti ranka atsitraukai nuo rankenos, akys pradeda greičiau mirksėti. Pirmą kartą per visą savo gyvenimą po šiuo stogu, aš pasileidžiu bėgomis atgal į miegamą, kur viskas ir prasidėjo. Lova sujaukta, kilimas užlinkęs. Viskas kaip ir likę po nakties. Prilekiu prie spintos, praveriu jos duris ir lieku stovėti sustingusi. Akyse ašaros. Tuščia. Tuštuma pasiglemžusi tavo spintos dalį. Nieko nėra. Nė menkiausios iš marškinių ištrūkusios sagos. Nieko. Mano rankos, it kokios šimtametės moters, užveria tas duris. Kojos neša atgal į lovą. Pagalvė šlampa nuo ašarų...

Kiek kartų visa tai pasikartojo ? Kiek kartų ieškojau tavęs ? Kodėl mano pasąmonė tokia žiauri ? Kodėl viskas, ką darau pastaruosius tris metus, tai atkuriu potyrius iš tos nakties, iš paskutinės mudviejų nakties kartu ? Ar tai kada nors baigsis ? Ar sugebėsiu kažkada išmokti vėl gyventi ? Vėl nebijoti sakyti „Myliu“ ? Ar ateis ta diena, kai tuštumą spintoje pakeis nauja valdžia ? Kai durys vėl bus rakinamos du kartus ? Kai indai bus išplaunami ? Vynas netelkšos balomis ant grindų ? Nežinau... Atsakymų neturiu.. Jų tik laukiu...Bet kol kas viskas man atrodo per daug neigiama.

Vėl imu vyno taurę į rankas. Pažvelgiu į tą raudoną skystį ir atsidūsėju. Priglaudusi taurę prie lūpų, paragauju gerai jau žinomo Itališko skonio ir tada iš rankų paleidžiu taure. Nukritusi žemėn ji nesudūžta, tik viskas iš jos pasipila. Taurė nusiridena iki sienos ir palei save palieką raudoną upelį. Vynas ant grindų lėtai plečiasi, užima savo poziciją. Atsisėdų ant sofos. Kairė ranka šveičia šalin spalvotas pagalvėles, dešinė – žurnalus. Giliai įkvėpusi susiveliu rankomis plaukus ir pakylu ant kojų. Lygiai dvidešimt vienas žingsnis iki kambario. Duris paspiriu su koja, užkliūnu už kilimo, jo kraštas užsiriečia, parkrentu į lovą. Persiverčiu į savo pusę. Atsikvėpiu.
-Myliu tave ,- ištariu širdingai ir užmerkiu akis.

Viskas vėl kartojasi.

Keista, bet laikas nesustoja, o ir žaizdos taip netikėtai atsiverti sugeba, kad net baisu.
Tavęs aš nepažinojau, skaudu,
Dabar gailiuos, kad pabijojau.
Maniau, visada išliksi šalia,
Tik aš tavęs nepastebėsiu, kaip kad tu sugebėjai pastebėti mane.
Prisipažįstu klydusi, net labai...
Dabar tavęs nėra šalia, o tik taip sugebėjau tave pastebėti... tik netekus tavęs.
Kas bus toliau - jau nežinau,
Kažko labai jau tuščia širdy.
Žinau, po kurio laiko skylė, kuri sugebėjo prasižioti, galiausiai užsivers.
Bet taip pat gerai žinau, kad niekas nebus taip, kaip buvo.

TAKE ONE - You can touch [Lyrics]

[ Hey! Sweet girl!
You know what?
When you see my eyes
I can't breath
Cause you're so hot! Cause you're so beautiful!
You are my idol girl.]

When I look into your eyes
I wont be able to sleep tonight
When I feel your breath
I become numb.

I continue being addicted to you
Looking at you softly
I want to have all of you
So sweet girl.

I don't stop
All night long
I want to sleep in your embrace
Moist lips
Whispering in your ear
I want to hold you...

You can touch! Be my girl!
You can fly! Let me love...
Love you tonight

You can touch! Be my girl!
You can fly! Let me love...
Love you tonight

You, you make me cool
You, you make me hot
You, you, I want you
Baby tonight...


You, you make me cool
You, you make me hot
You, you, I want you

Žiema drauge

Suskambo manoj širdy staiga,
Rami elegijos gaida.
Ir ištiesus rankas į mane,
Nusileido balta pūga.

Lengva, tyli rauda,
Užliejo palengva tave.
Pramerkęs akis suvokti bandei,
Ar tai jau gali būti žiema.

Ir balto angelo sparnais,
Nakty tokiais lengvais.
Ateis pas mus šalta,
Palieps vėl būt drauge.

Dienoms tik vis trumpėjant,
Surasime mes viens kitą.
Šaltų naktų jau nebijosim,
Nes kartu su jom klajosim.

Tau..apie mane

Iš pradžių norėjau,
Parašyti tau laiškutį.
Tokį mažą,
Ir visai trumputį.

Pasakyt jame norėjau Myliu,
Bet vir dar paslaptingai tyliu.

Tenorėjau, kad žinotum,
Kad išgirstum tu mane.
Mano širdį, kad suvoktum,
Kad priimtum pas save.

Gal per daug tikrai norėjau,
Bet vilties vis dar turiu.

Parašysiu laišką antrą,
Kad primintų jis mane.
Savo širdį atiduosiu,
Kad mylėtum tik mane,

Ir daugiau nebebijosiu,
Tiesi, šviesi tau būsiu.

Balti bokštai iš toli,
Jau kviečia mus artyn.
Svetimų kalnų viršūnės nusileidžia,
Kad tik pasiekt galėtumėm jas.

Bet aš bijau,
Bijau labai.
Žengti pirmyn,
Kopti aukštyn.

Biaju tame kely paklysti,
Iš labai aukštai nukristi.
Baimė man kojas pakirst sugebėjo,
Ir dalgis aštrus ąžuolo šaknis.

Žinau, bijoti yra kvaila,
O ten kur dabar mane kviečia
Gali daugiau ir nieks nebelaukti,
Daugiau nė karto nepašaukti.

Just autumn is still remaining.

Falling yellow leaves,

Reminds me of the days.

When you were holding me,

In your strong embrace.

I used to love the night,

The cool autumns wind.

It used to be so nice,

While you were sitting near.

It was really fun,

To play in the rain.

We used to have such fun,

While being one with other.

But now those days are gone,

Just autumn is still remaining.

No you, no me, no us,

No fun time that we had.

Kelionė atgal

Viena minutė skuba paskui kitą,

Raukšlelės manam veide jau neišnyksta.

Laikas negailestingas jau moja ranka,

Jau kviečia skubėti mane pas tave.

Vaikystės takais, kadaise pramintais,

Keliauju aš vėl, lyg kadaise.

Tik viskas jau pasikeitę,

Tik viską jau laikas išėdė.

Skaudu, net kiek per daug graudu,

Suvokti, ko netekau.

Norėtus sugrįžti vėl į dienas,

Mūsų pirmas pažinties minutes.

Ir vos plaukus juodus šerkšnas nusėja,

Akys daugiau regėti nenori.

Be viso to, ką kadaise patyrėm,

Noriu tik vėliai tave išgirsti.

Atsisveikinimas

Mes mirsime kartu,

Su vystančiomis rožėmis.

Paliksime žemę savo,

Su išskrendančiais paukščiais.

Pakilsime į dangų,

Pilkais pelenais.

Pavirsim sparnuotais,

Naktiniais sargais.

Pamiršim saulę,

Ir josios veidą.

Gulbes išlydėsim,

Lemtingai kelionei.

Ir daugiau niekada,

Giesmių negiedosim.

Kaip kad darydavo,

Pavasariniai paukščiai.

Ir jau daugiau niekada,

Niekada nesugrįšim.

Nesugrįšime ten,

Kur mūsų taip laukia.

In beloved memories

Žodžiais to jau neišsakysiu,
Viską kas buvo, su visam pamiršiu.
Užtrenksiu duris savos širdies,
Ir nieko daugiau ten neįsileisiu.

Juodos akys tavo rodo,
Kad jau pamiršti sugebėjai.
Kartu praleistas minutes,
Bendras svajones.

Daugiau negrįžkim į tą laiką,
Lai nuneša jį rūškanas šešėlis.

Virpančiais sparnais aukštai pakilsiu,
Į raudoną jausmų jūrą pažvelgsiu.
Daugiau niekada ji banguoti negalės,
Stovės iki kol joje naktis suspindės.

Ir paskutiniais josios gintarais,
Kadaise kartu mūsų rinktais.
Spynas užtvirtinsiu aš visas,
Kad į tai kas buvo nepavyktų sugrįžti.

Pusiaudienio klajonėse paklysiu,
Ir daugiau iš ten nesugrįšiu.

Kad ir kaip keistai tai skambėtų,
Bet tavo meilė man, pasaulio nesunaikins.
Nori tikėk tuo ar ne,
Bet blogiau tikrai jau nebus.

Kai žinom mes tvirtai,
Kad maistas alkio nemalšina.
Kad vanduo tik troškulį stiprina,
Kas daugiau mums belieka, jei ne meile gyventi ?

Tad pamiršk savus įsitikinimus,
Ir principus visus.
Paleisk nereikšmingas tiesas,
Ir eikš pas mane.

Aš būsiu tau gera,
Geresnė nei visos kitos.
Ir su manimi gyventi tu galėsi,
Ilgiau nei bet kas kitas.

"Laukai"

Tylus šnabždesys,

Iš praeities laukų.

Vėl šaukęs manęs,

Aš ten sugrįžtu.

Vakaras ramus,

Man toks brangus.

Vėl tyliai ateina,

Vėl pasitinka mane.

Kur pilnatis mėnulio,

Jausmų kupina.

Taip laukia, oi laukia,

Manęs prie savęs.

Ilgai nedelsiu,

Pasaulį pažinus,

Aš vėl sugrįžtu.

Į savo laukus.

Nuvylei Tu mane

Tai buvo viskas, ko tada norėjau,

Truputis meilės ir daugiau suvokimo.

Tai buvo viskas, ko mano iškankinta siela troško,

Jausmų ir gal dar glamonių šiltų.

Viską dėl to atiduoti galėjau,

Viską, kas man buvo brangiausia.

Dar daugiau duoti būčiau galėjus,

Dar daugiau, jei tik būtų tau to reikėję.

Bet tau buvo nė motais mano jausmai,

Mano troškimai ir menkos viltys, pažadai.

Tau mažiausiai rūpėjo mana širdis,

Mano skausmas, mano meilė tau.

Nemanau, kad nuvyliau aš tave,

Juk norėjau tiek nedaug...

Bet tu sugebėjai manas ašaras pašaukti,

Ir dėl jų neatsiprašei...

Ne man...tik tau

Ne man, žmogau, tave mylėti,

Ne man, brangus, tau širdį atiduoti.

Ne man, kalbėti tau gražius žodžius,

Ne man, kurti svajones su tavimi kartu.

Ne man, mieliausias, leista tikėtis,

Ne man, svarbiausias, duota jausmus dalyti.

Ne man, nakties stebuklais tikėti,

Ne man, akis ir vėl pramerkti.

Tik tau, žmogau, leista vilčių turėti,

Tik tau, brangus, galima širdis daužyti.

Tik tau, vyno taures kilnoti,

Tik tau, į nakties žvaigždes žvelgti.

Tik tau, mieliausias, mylėti leista,

Tik tau, svarbiausias, angelais tikėti duota.

Tik tau, jausmus garsiai išsakyti,

Tik tau, dulke pavirst nebijoti.

Pripratau prie tavų bučinių,
Prie glamonių šiltų.
Pripratau prie tavęs,
Kaip diena prie nakties.

Troškau tavęs,
It gėlė vandens.
Norėjau tavęs,
Kaip kad norėjai manęs.

Svajojau apie meilę,
Tarp tavęs ir manęs.
Svajojau apie lūpas,
Tik tavas...

Netektis

Klupau aš prie tavo,

Gėlėm apkloto kapo...

Ir suprast negaliu,

Kodėl išėjai...

Dienai tik brėkštant,

Rūkui išnykstant...

Suprasti nemoku,

Kur visko prasmė.

Buvai tu lyg saulė,

It lietus gaivus.

Buvai tu lyg kelrodis,

Man toks brangus...

Ir vystant lelijoms,

Karkiant varnams.

Suprasti tik noriu,

Ar visa tai tiesa...

Momentas

Nežinau, kaip čia taip nutiko,
Bet tavo vardo ištarti jau nemoku.
Seniau dar kartais sukalbėdavau jį,
Lyg kokią tylią maldą,
Bet jau nebe...

Šaltis manoje širdyje rado sau jaukią vietą,
Dabar ten atšiaurų, tik baltom meškom gyventi.

TVXQ! 동방신기_Catch Me_Music Video

Addiction since the come back day <3

Angelai nusigręžti išmoko,
Vilčių jie mums jau neteikia.
Beliko tik skausmas ir nežinios,
Klaidingi keliai ir pelkės gilios.

Jau net nežinau kur sukti,
Ką sakyti, ar daryti...
Jau pasiklydau savy,
Ir daugiau nėr kur dingt...

Optimizmo jau neregiu niekur,
Akys užtinusios nuo sunkumų.
Patyriau jų daug, per daug,
Bet gyvenimas dar laiko...

Dienos

Aš tikiuosi, kad tu mane vis dar girdi,

Tikiuosi, kad vardo mano nepamiršti...

Buvo dienos ir naktys,

Žiemos ir vasaros beribės.

Buvai tu ir aš,

Buvom mes abu.

Tarp vyšnių baltų,

Tarp žvaigždžių ryškių.

Viens kitą mes laikėm,

Mylėt vis žadėjom.

Prabėgo jau metai,

Vieni ir antri.

O šaltas tavo veidas,

Išliko toks pat.

Kaip skaudu ir graudu,

Prisiminti dienas.

Kai nieko brangesnio,

Nebuvo už MUS.

Aš vis dar tikiuosi, vis dar viliuosi,

Kad giliai širdyje, tu dar prisimeni jas...

Nubudimas

Lyg ramios elegijos gaida,
Lengva, švelni, graudi...
Nubudai tu visai šalia,
Taip paprastai, nekaltai...

Krentant medžių lapams geltoniems,
Besidangstant žemei nauja skara.
Tu ir vėl šalia manęs pakilsi,
Ir švelniu žvilgsniu pažvelgsi.

Kai padangę rausvi debesys skruos,
Kai vieversiai gaidų jau negiedos.
Ar laikysi tada mane už rankos,
Ir ar vesi tuo nepažintu nakties keliu ?

Ar ištarsi tu nubudęs mano vardą,
Su rudens nauja diena nušvisi...
Ir kai vėl išauš gūdi naktis,
Ar žadėsi, nepalikti ?

O, meile... Šaukiau aš tave

Ieškojau aš meilės, kai švietė pilnatis, nakti mėnulio:

-O, kur tu, meile mana?

Ar dar tebelauki manęs,

Ar tiki, kad ateisiu?

Prašiau Dievų, it pranašų kokių:

-Nušvieskit man kelią,pas meilę maną.

Ir kai nušvito negrįstas kelias,

Puoliau aš juo, tik pas tave.

-Aš čia, jau čia ,- surikau nakčiai gūdžiai,

-Aš čia, jau čia, ar matai tu mane?

-Aš čia, jau pas tave,- kaip niekada su meile,

Šaukti pradėjau jausmingai.

-Aš čia, jau čia ,- kartu kalbėti medžiai pradėjo,

-Aš čia, jau čia ,- kuždėjo žolė po mano kojom.

-Aš čia, jau pas tave ,- tyliai ištariau,

Su už kalnų kylančia saule.

Bėgau ir klupau, kad tik tave pasiek galėčiau;

-O, meile tu mana ,- tyliai aš kuždėjau.

Ir kaip dar niekad, kaip dar niekad,

Tave vieną mylėt rimtai pasižadėjau.

Kai skausmo ašaros mirgėt pradėjo,

Kai jau šaukti nebegalėjau, supratau.

Pasiekiau tave, o meile tu mana,

Pasiekiau ir amžiams likau aš drauge.

Manoji Mūza

Yra sakoma, kad kiekvienam menininkui, rašytojui, išskirtinio mąstymo asmeniui reikia savos mūzos. Mūzos, kurios dėka pasireikštų nuostabiausios mintys, geriausi darbai ir meno kūriniai. Kartais mes kiekvienas pagalvojam, kaip būtų šaunu turėti mūzą šalia savęs, vieni imasi jos ieškoti, o kitiems, tokiems kaip aš, toji mūza pati pasimaišo kelyje. Visai netikėtai, net kai negalvojau apie mūzas ir panašius dalykus, mano kelyje pasimaišė mano mūza, kuri buvai TU. Vos tame pamačiau, mano širdis ir mąstymas pakito. Kiekvienas parašytas žodis būna skirtas tau, arba apie tave suraizgytas. Kai tau liūdna, mano mintys tik ir pinasi apie skausmą, kančią, nelaimingą meilę. Jei matau, kad tu šypsaisi, tai pasaulis man tampa daug gražesnis, mintys daug jaukesnės.
Giliai širdy pripažinti man nėra baisu - tu ne tik manoji mūza, tu žmogus brangesnis man už viską, ką turiu. Ir nors tu net nežinai kokią vertę man turi, aš vis tiek tavęs iš rankų paleisti negaliu, nes be tavęs nebūtų ir manęs.

Kaip būtų gera vėl patirti tą skausmą,
Pamatyti raudoną kraujo upę.
Viskas vėl iš vidaus mane ėsti pradėjo,
Senas vidinis skausmas į svečius sugrįžo.

Atsibodo jis jau man,
Nevykęs svečias jis.
Leiskit gal man tik greičiau pasimiršti,
Apie egzistenciją užmiršti...

Nenoriu daugiau nei girdėti, nei matyti,
Nenoriu jausti ir viltis.
Tik noriu tamsumos savy sulaukti,
Ir daugiau akių nepramerkti

I want

I want your body,

Right now, oh yes.

In my bed,

Right this second.

I want to feel your touch,

To taste your lips.

To feel you inside me,

To scream your name

I want to see what you have,

What you can do, yeah.

All I want is to have you for myself,

Right now.

And when the morning comes,

I want to touch your body.

To see your eyes,

And repeat everything from last night.

I want to have you,

To feel you.

I want to hear you moaning,

To be reaching the top

Nenorėjau aš pykti, nenorėjau skausme šiandien paskęsti. Tyčia ant tavęs klykti nenorėjau, tyčia iš rankų stiklinės paleisti neketinau. Sukėlei tu man daug smausmo, vatgo, sunkių naktų. Privertei pažinti tai, kas yra netektis, vienatvė, išdavystė.

Vyliausi, kad kada nors ir meilės man suteiksi, juk aš jos tau daug daviau, tiesa?

Bijojau palikti, išeiti, negrįžti. Tavo būvimas pasauly vienam, man buvo nepakeliama mintis. Niekada nenorėjau tavęs vieno regėti, o skausmas tavo akyse mane žudė.

Na tai kodėl, kodėl neleidai man tavęs iki šiol mylėti, kjodėl atstūmei, duris parodei ?

Ar padariau ką ne taip? Pasakiau ką ne taip ? Paaiškink! Pirmą kartą per tiek laiko prašau tavęs, paaiškink man!

Laikas tai pabaigti

Aš ir tu...

Mudu kartu patyrėm tiek daug...

Buvom neišskiriami ir tvirti lyg plienas...

Meilės vienas kitam negailėjom ir visada turėjau...

Sakėm,

Kad tai niekada nesikeis.

Tu negyvensi be manęs,

O aš - be tavęs.

Man tikrai sunku atsukti tau nugarą,

Tai tiesiog nėra lengvai.

Bet aš atsiprašau,

Aš tiesiog nueinu nuo tavęs.

Nueinu ir atgal nepažvelgiu,

Nors ir kaip man sunku.

Negaliu leisti daugiau sau tverti tai,

Ką tu vadini meile.

Negaliu tverti to,

Nes man tai ne meilė.

Tai jau apgavystė,

Žaidimas jausmais.

Tad aš nusigręžiu nuo tavęs,

Sunkiai žengiu pirmyn.

Atgal nežiūriu,

Vis dėlto, tu negali sau leisti pirmam nueiti.

Kartu su mano žingsniais jaučiu,

Kaip kitur keliauja ir meilė.

Meilė,

Kurią turėjom, bet nemokėjom deramai naudoti.

Kad ir kaip nenoriu būti ta,

Kuri turi nusisukti.

Bet turiu tai daryti,

Nes po to bus tik sunkiau.

Vakaras prie taurelės

Dar vienas butelis konjako,

Ir aš jau laisva.

Pasileidžiu per balas,

Vėjo nešama.

Dar lašas tekilos manam stikle,

Su citrina ir druska.

Daugiau nieko nereikia,

Tik ledo kubelio.

Ir viskas gerai,

Viskas puiku.

Pasaulis gražus,

Ir visai ne tamsus.

Dar taurelė viena

Antra, o gal dar ir trečia.

Dar vienas lašiukas,

Ir aš jau laiminga.

Matyt ir girdėt,

Nieko nenoriu.

Juaičuosi gerai,

Ir man visai vienodai.

Visai vienodai,

Apie ką tu galvoji.

Visai vienodai,

Ką sako kiti.

Man jau visai vienodai,

Ar akis ryt atmerksiu.

Dabar svarbu tik tai,

Kad skausmo neregėčiau.

Barmene nesustok,

Dar lašą man padovanok.

O jau po to kalbėsim kitaip,

Nes man viskas okey.

Tik...

Dar viena nauja diena,

Be tavęs šalia.

Dar viena nauja daina,

Kurios tu negirdi.

Išauš rytas,

Ateis naktis.

Praeis mėnesiai,

Ir metai.

Bet tu negrįši,

Nebe apkabinsi.

Daugiau savo šypsenos nedovanosi,

Nebe mylėsi.

Išgirsk mane,

Išklausyk.

Aš vis dar pamenu,

Tave.

Išgirsk mane,

Išklausyk.

Dar žinau kaip,

Tave mylėt.

Ir paaiškink tu man,
Ką reiškia mylėti.
Ką reiškia naktimis,
Nė bluosto nesudėti.
Ką reiškia tikėti, svajoti ir viltis,
Ką reiškia pamiršti vienatvę
Ir būti laimingai.

Tamsios mintys [Tikėjausi niekada daugiau jų neturėsiu]

Išverkti akis,

Pamiršti kaip kvėpuoti.

Užjausti nereikia,

Viskas pabodo.

Daugiau gyvent nenoriu,

Skausmas vemti verčia.

Tikėjimas senai išgaravo,

Vilties ir tos neturėjau.

Kiek visko patyriau,

Kiek visko įvyko.

Nė kart nesustojai,

Nė kart nepagalvojai.

Skaudėjo labai,

Kai mylėti bandžiau.

Verkiau dar ilgai,

Po to, kai netekau.

Kai netekau visko,

Kas kažkada brangu man buvo.

Kai netekau to,

Ko gražinti nebegalima

********

Išnaikink klausą,

Panaikink regą.

Nebelaisk kalbėti,

Nebeleisk jausmus turėti.

Priversk viską pamiršti,

Priversk neegzistuoti.

Širdį mano išplėšk,

Viską ką turiu – sunaikink.

Gali ir be galvos mane palikti,

Ar venas išdarkyti.

Džiaugsmo gyventi nematau,

Noro, ir to neturiu.

Troškimą tik vieną įgyvendink,

Egzistenciją mano užbaigti padėk.

Uždusink,

Užsmauk.

Viską ką turiu,

Atimk!

Pakaruokliu paversk,

Skenduoliui į poras atiduok.

Ką tik nori su manimi daryk,

Kad tik nieko daugiau jausti negalėčiau.

It has changed

Jau senokai nebegroju,

Tom plonom gyvenimo stygom.

Jau senokai nebežiūriu,

Į amžinus tolius.

Neklausau senų dainų,

Nedainuojų pamėgtų dainų.

Negalvoju apie tai kas buvo,

Nesistengiu prisiminti.

Daugiau nebetariu tavo vardo,

Daugiau mylėt tavęs nemoku.

Pamiršau kaip viskas prasidėjo,

Pamiršau ir kaip tai baigės.

Jau senokai nevaikštau takais,

Tavo ir mano pramintais.

Jau senai nesėdžių ant svajonių jūros kranto,

Kūrį susikūrėme kartu.

Daugiau nebetariu myliu,

Daugiau ašarų tau skirtų neturiu.

Pamiršau kaip tave mylėjau,

Pamiršau ir kaip mylėjai tu mane.

Meilė neturi rodiklių~

Man nerūpi joks atstumas,

Nei tautybė.

Nematau aš amžiaus skirtumo,

Nei kalbos nesuvokimo.

Kol tave mylėti moku,

Viskas man atrodo - tobula.

Kol tu man atsakai tuo pačiu,

Negali būti - tobuliau.

Koks skirtumas kokia odos spalva,

Kam rūpi tu aukštas ar žemas.

Kas iš to ar akys mažos ar didelės,

Man nerūpi net tavo vardo skambesys.

Kol turiu tave šalia,

Viskas atrodo taip - lyg lemties nulemta.

Kol gali laikyti mane už rankos tu,

Keisti nieko nereikia.

Laikas vėl viską iš naujo pradėti

Ir vėl bandau aš kilti,
Sparnus tamsius išskleisti.
Nežinau, kaip nukritau,
Bet būti žemai man negerai.

Kylu į dangų,
Į žvaigždes.
Kylu kažkur,
Kur jau nėra tavęs.

Širdis atlėgsta, įgauną naują formą,
Pamiršta ji ir kaip plakti tik dėl tavęs.
Manau, gyventi vėl galėsiu,
Ten aukštai, virš tavęs.

Ir gerai žinau,
Žemyn aš dar sugrįšiu.
Tik jau ne, jau ne tava,
Jau be meilės tau vienam.

Tad vėlgi tiesiu savus sparnus,
Iš sunkios prarajos kylu.
Kad pamirščiau tai kas buvo,
Kad į naują pradžią pažvelgt galėčiau.

Šiandien pirmoji 2012 metų vasaros diena.
O vau, 2012.06.01...
Na ir ? Kokia čia vasara kai už lango pliaupia lietus, man šalta ir viską skauda..Na ne viskas, širdis jau sustingusi kuris laikas, nesiskundžiu tuo ;D
Liko 8 dienos iki 18-ojo b-day, tada jau negalėsiu rašyti paikų postų, pasistengsiu pasikeisti~

Girdžiu ramią angelų muziką, sklindančią pro debesų paklodę.

Ji veržiasi giliai į mano širdį, verčia mane atsikvėpti.

Užsimerkusi regiu visas vaivorykštės spalvas,

O tarp jų - geriuosi JUO.

Kiek tiksliai prabėgo laiko, kai pirmą kartą jį išvydau ?
Nežinau, nepamenu, man tai nesvarbu.
Gerai žinojau, kad viskas, kas užgimė mano širdyje,
Nebus laikina, oi ne...

Ar tu išviso girdi mano širdies plakimą, ar tik apsimeti!?!

TEEN TOP 'To You' M/V FULL ver.

Nežinau kas pasidarė

Tai dar vienas mano rašomas tik tau ‚laiškas‘. Nežinau, kiek jų jau galvoje esu parašiusi, bet vos kelis išdrįstu įspausti lape. Man sunku suvokti, kad šie žodžiai, kuriuos rašau, tavęs vis tiek nepasieks, kad tu jų vis tiek nesuprasi. Dar sunkiau tai, kad vis rečiau apie tave pagalvoju. Seniau buvai tik vienas mano minčių valdovas, o tave iš galvos ištraukti buvo tiesiog neįmanoma misija.

Dabar, kai su tavimi gyvenu jau tikrai daug metų, aš bandau suvokti, kodėl mano meilė tau, nors ir yra pati stipriausia, bet kodėl ji jau neverčia dėl tavęs kiekvieną karta atsikvėpti, sunkiai atsidūsėti, tik apie tave vieną ir tegalvoti?

Gal aš suaugau ? Užsibaigė mano vaikiškos svajonės ? Gal panorau realaus gyvenimo, su kiek realesniu žmogumi nei tu ? Gal užsinorėjau šiltus žodžius, kuriuos kažkada skyriau tik tau, šį kartą skirti tam asmeniui, kuris galėtų mane už juos apkabinti, galėtų padėkoti ar šiaip ką pasakyti ?

Nežinau, kame bėda ir nežinojimas mane žudo.

Šiandien aš galutinai iš savęs išplėšiau dar vieną savo praeities dalelę. Jų vis mažėja ir mažėja. Bijau, kad vieną dieną kažkuri iš tų detalių gali būti ir tu. Surinkti jų atgal aš visai nenoriu dabar, tad ir nenorėsiu vėliau. Bijau, kad tavęs neturėdama savo širdyje ir praeityje, man pasidarys per didelis pasaulis, per daug tuščios vietos manyje. Tikiuosi, kad sugebėsiu išsaugoti mintis ir prisiminimus apie tave. Tavo šypseną. Tą keistą juoką. Akis, kurios man niekada nebuvo gerai įskaitomos.

Bet jei, jei jau nutiks blogiausia, aš labai viliuosi, kad tu sugebėsi kažkaip vėl pasibelsti į mano širdį, gal ir nerealiai suimti mano ranką ir paklausti ‚Kur tu užtrukai, aš tavęs ilgai laukiau‘, o į tai aš atsakyčiau ‚Kur tu buvai, aš visą laiką čia stovėjau ir laukiau‘. Tuo viskas pasibaigtų ir tuo pačiu, prasidėtų. Mes vėl žengtumėm į priekį keliu, dar nepramintu, nepažintu.

Tikiuosi, kad laikas man leis viską sudėlioti į reikiamas vietas, į lentynas, kurių viena priklausys tik tau, kuri bus tvirtai surakinta, kad negalėtum pabėgti iš mano minčių, mano širdies.

Nors jau senokai tau, ar apie tave nerašiau
Bet tai nereiškia, kad galutinai užmiršau
Ir nors tavo vardą ištariu aš vis rečiau,
Tai dar nereiškia, kad širdis jo nekartoja kasdien.

Norėčiau tau įteikti,
Nors vieną savo laišką.
Ne virtualų,
Bet ranka rašyta.

Norėčiau nors kartą apkabinti,
Tave kaip sapnuose.
Laikyti, nepaleisti,
Gyventi tik ta minute.

Po visko dar norėčiau,
Rytą su tavim sutikti.
O jei ir to man būtų mažą,
Kartu išlaukt nakties.

Ir kai galiausiai atsisveikint būtų laikas,
Kai tektų man sakyt sudie.
Norėčiau dar pabūt tavam glėby,
Ir patikėt, kad reply mygtukas realiajam gyvenime veikia taip pat...

Jau kuris laikas esu paskendusi minčių ir nežinios verpetę. Širdis nori vieno, protas šiek tiek kitko. Negaliu gerai suvokti ko iš tiesų man reikia, ko siekti turėčiau, o ką geriau būtų apleisti...
Štai kad ir dabar, vėl panorau pildyti vienos atrankos anketą - žinau, kad esu tam pajėgi, kad tikrai turiu šansų, kad sugebėčiau save iškelti iki reikiamų standartų ir vis dėlto... Negaliu... Trūksta man mažo spyrio į sėdimąją, kad galėčiau žengti tą vadinamą lemtingą žingsnį... Didelės baimės suklupti nejaučiu, nes visų kely būna tiek pakylimai tiek nusileidimai... Bet nežinau kodėl... Noriu, bet nerandu reikiamo posūkio..Nežinau kaip ir į ką man kreiptis, kad padėtų ...

Nežinau kodėl, bet šiandien netikėtai prisiminiau savo senas 'geras dienas', patirtus momentus, išgyventas akimirkas, įgautą patirtį, pasidalintas mintis, atrastus ir prarastus draugus.
Apie viską nuo pradžių:
2012.03.23 - Penktadienis - Mokykla - Ši diena mokykloje, lyg atokvėpis. Sėdi nuobodžioje pamokoje ir galvoji, dar truputis, dar pasėdėsiu, pasivarginsiu ir viskas, bėgsiu į laisvę kaip paukštis, pasidžiaugsiu už lango jau sušvitusia pavasario saule ir pasitiksiu savo savaitgalį. Taip buvo ir man. Kelionėje į mokyklą, atrodo tokioje monotoniškoje, kuri niekada nesikeičia ir yra tokia kaip ir kiekvieną dieną, staiga kažkas pasikeitė. Aš pradėjau juoktis iš širdies. Tai buvo kvaila, nes man beklausant dainos visai ne į temą iškilo senai vienoje dramoje regėtas vaikino su kasytėmis vaizdas. Šis reginys man pakėlė nuotaiką jau visam rytui.
Sėdėjau vieną pamoką po kitos ir staiga, pradėjau laiminga sau kikenti, nežinau iš ko, tiesiog pradėjau ir viskas. Nuo tos sekundės visai dienai užsifiksavo gera nuotaika. Aš šypsojausi, juokiausi, buvau gera savo draugams ir man buvo smagu. Kai keliavau namo, pamačiau kelias savo buvusias mokytojas ir gavau sunkiai atsikvėpti. Aš jų pasiilgau. Gal su viena iš jų ir nesutariau, bet mano širdžiai ji buvo artima. Man patiko vieną minutės dalį prisiminti, kad kartais mes sutardavom ir juokdavomės iš gan kvailų dalykų. O mano užmatyta geografijos mokytoja buvo pati geriausia. Jai lygių iki dabar neradau. Man ji buvo itin artimas žmogus su kuriuo galėjau apie daug ką pasikalbėti, padiskutuoti, pasitarti... Atsirado man noras sugrįžti, bent trumpam praeiti senosios mokyklos koridoriumi ir susirasti sau brangius mokytojus, mano gyvenimo kely padėjusius žmones, bet gaila, aš suvokiau, kad to padaryti nepavyks. Kodėl ? Nes garantuotai mano veidas jų atmintyje senų senovėje išblanko vos paskutinį kartą užvėriau mokyklos duris. Gal taip ir geriau.. Kam reikia prisiminti..
Vakarėjant ir klausantis muzikos (lyg aš to kažkada nedarau) aš pramečiau akimis senus 'dienoraščio' puslapius ir kreivai šyptelėjau. Kai žvelgiu į savo seną kūrybą, suprantu, tai buvo mano pramoga, mano poilsis, mano atsikvėpimas po sunkios dienos ir kažkas, kas priklausė tik man. Dabar viskas kiek kitaip. Aš sava kūryba dalinuosi su žmonėmis, stengiuosi išpešti vien vieną žodelį, be to įprastinio - patinka. Gaila, dažniausiai lieku nieko nepešusi.
Taip pat aš su ta sava kūryba prisiminiau ir žmones, kurių jau šalia savęs neturėsiu, bet dėl kurių per daug galvos nesuku, nors jie ir buvo man brangesni..Lyg šeima.
Galų gale, kai suskambo NALINALINA ;D, aš padarau išvada, prisiminimai yra brangūs, jie virpina širdį, net nesvarbu, ar jie linksmi ar liūdni. Pas mane jų daug visokių, dėl visų noriu verkti, bet dar labiau ir šypsotis, nes esu patenkinta, kad galėjau tai patirti.

I just can't imagine what my days would be without you by my side.When I close my eyes I only see you, your lips, your eyes, your bright smile.I just can't stop being in love with you baby~.

[MV] Playful Kiss - I Think I Love You

N

Nenoriu daugiau regėti tavo ašarų,
Nenoriu klausytis tavo melo, jog viskas gerai.
Atsibodo man jau kankintis, dėl tavo skaudančios širdies,
Atsibodo tai, kad negali man parodyti tikro savęs.

Nelauksiu daugiau, užtenka man,
Arba dabar pasakyk kaip jautiesi, arba baigiam.
Aš pasitrauksiu nuo tavęs, daugiau nelaikysiu tavo rankos,
Daugiau nesitikėsiu išgirsti širdžiai artimų, ar brangių žodžių...

Tau matyt visas melas kainuoja daug stiprybės,
O jėgų juk tu ir taip neturi...
Tad kai nuspręsi, kad jau laikas ir tau suimti mano ranką,
Pagalvok, ar dar ne per vėlu tai padaryt

Tavo nuoširdi šypsena,
Ir liepsnelės akyse.
Tai viskas kuo kažkada tikėjau,
Tai viskas, ko man dabar taip reikia.

Viena daugiau nepajėgiu aš būti,
Be tavo artumos man per daug sunku.
Kaip galėčiau aš be tavęs ištverti,
Nežinau...

Tu,
Buvai pats brangiausias man asmuo.
Tu,
Palaikei mane, kai kitiems buvo nusispjauti.

Kodėl,
Turėjai nuo manęs pabėgti.
Kodėl,
Leidau tau taip lengvai atitolti...

Tu sakei,
Kad amžinai laikysi mane šalia.
Amžinai kartojai,
Amžinai žadėjai...

Bet nesilaikei duoto pažado,
Su ta pačia nuoširdžia šypsena mane palikai.
Nesilaikei duoto žodžio,
Ir duris tu uždarei...

Sunku tai pripažinti, bet man jau dingo noras rašyti

Brangiausias man žmogus....

Kiek daug man reiškia,

Mūsų kartu praleistos akimirkos.

Kokios man yra brangios,

Tavo kažkada išsakytos mintys.

Jaučiuosi laiminga, nes gavau galimybę tave pažinti,

Jaučiuosi laiminga, kad sugebėjau tave atrasti.

Tavo tylomis, lyg malda kalbėti žodžiai,

Apie meilę, jausmus, gyvenimą ir laiką...

Tavo ramus atokvėpis sulaukus nusileidžiančios vakaro,

Dar ilgai užsiliks mano širdyje.

Nesirengiu net galvoti, kas būtų jei tavęs netekčiau,

Bet jei ir taip nutiktų, aš būčiau laiminga, nes vis dėlto tave pažinojau.

Būsiu tau ilgai dėkinga,

Už išmokymą mylėti paprastus dalykus.

Būsiu amžinai tau skolinga,

Už sugrąžintus man šiltus jausmus.

Ir kai tik man reikės įkvėpimo,

Kai reikės tos vadinamos mūzos.

Tu  ja ir būsi,

Nes esi brangiausias ir nuostabiausias žmogus mane supančiame pasaulyje.

Happy Birthday Ricky!

Dear Ricky, what can I say...It's already the Big day to you. You're 17 :O Oh wow time goes really fast.

I'm really happy for you and I hope that you're going to have really amazing upcoming years <3

Ricky, I hope you know:

That you're a very special person in this life,

Without you, the new day means nothing to me.

And you should also know, that you're like a warm and lovely wish that everyone has,

You're the best in whole world!

From morning till night,

From one day to whole month.

I hope you're going to smile bright,

And be happy like the sun than is shinning every day.

So, happy birthday I say to you on this special day!

I wish you the best, without any delay!

I hope that you're going to be happy,

And always remember, my lovely boy,

That all girls in this world loves you a lot!

Hello to myself

Hello, this is February 2012, a very cold winter
Where are you – how close are you
To the dream that I wanted so bad?

Here, I’m still falling and crying again
I’m hurt and tired and have no strength to get up
But you would probably see me and smile

Hello to myself hello to myself
Will you comfort me, saying don’t cry?
Hello to myself hello to myself
Will you tell me that I can do it?
Hello hello – don’t cry – Hello hello – get up

How are you – how is it to fulfill your dream?
Doesn’t it hurt when you pinch yourself?
Or is it sometimes boring because it’s become a normal routine for you?
If you ever get lonely and tired, will you remember me, who used to dream here?

Hello to myself hello to myself
Will you think of me here and smile?
Hello to myself hello to myself
Will you be happy to the point where your heart overflows?
Hello hello, smile – Hello hello, just like that

Hello to myself hello to myself
Will you think of me here and smile?
Hello to myself hello to myself
Will you not forget me, who used to dream?

City of rain and love

One day I found something amazing

The city of rain

And also you

Smiling and dancing

Under the crying sky

After that day I was thinking a bit to much

About that city

About you

About the feeling I had for you

About Love for You.

Day by day

Night by night

I can‘t stop

Can‘t forget

The city of rain that you live in.

What a luck

Would it be

If I could just

Go back there

Again

And thank you

My new love feeling

For taking me back

To that city

To my Love.

Love

That is still there

Smiling

Love

That promised

To never

Ever

Ever

To never

END