Šaltos mirties rankos tiesiai iš kapo
Alsuojantis ledinis vėjas tiesiai į kaklą
Bijoti nebijau, tik noriu dar laiko
Noriu galėti paskutinį kartą pažiūrėti į jo akis.
Bet mirties angelai nelaukia,
Jie net neklausia - Ar tu jau pasiruošus
Jie tik suima už riešų, apsuka tavas kojas
Ir tu smengi... Giliai...Iš kur daugiau nepakilsi...
Nagais sudraskytos rankos ir kaklas,
Tai tik mėginimas pasipriešinti,
Noras atsikratyti tu šaltų rankų,
Noras paskutinį kartą pabūti šiltam mylimojo glėby.
''Aš ne šėtonas, su manimi nepasirašysi sutarties''
Visai be jausmų tiesiai į akis pasako mirtis,
Jos klaikus ir šaltas juokas verčia suvirpėti.
Tai tiesa... Jai savo sielos nepasiūlysiu... Ji senai priklauso ne man.
''Palauk...Leisk ištarti sudie!''
Klykiu jau į užpiltą kapo duobę, mėginų nutraukti mane laikančius pančius.
Nesiseka, mirtis nejuokavo, ji man laiko daugiau neduos.
''Prašvaistei savo dienas, dabar džiaukis tuo, ką gavai''
Mylimo vaikino ašaros, baltos rožės nuo jo ašarų nusidažiusios raudoniu.
Jis žinojo, kaip labai jį mylėjau, jis žinojo... kaip mylėjau kraujuotas rožes...
Gal dėl to jis nusišovė ir neileido man stebėti jo iš aukštai,
Gal dėl to, jis dabar laiko mane už pečių ir kartoja ''Viskas bus gerai''
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą