Dabar, kai žvelgiu tiesai į akis, man darosi baisu.
Niekaip nesugebėjau tau pasakyti kaip jaučiuosi,
Nesugebėjau parodyti savo jausmų.
Slėpiau juos pati nuo savęs.
Kai nebeliko tavęs, prisipažinau,
Kaip labai tave mylėjau,
Kaip labai tu man buvai svarbus,
Ir kad be tavęs gyventi negaliu.
Bijau dabar pakilti iš savo vietos,
Bijau, kad nebepamatysiu tavo šiltų akių,
Akių, kurios man teikė džiaugsmą,
Nors to parodyti nemėgau.
Puikiai suprantu, kad žmogus parodo savo jausmus tada, kai kažko netenka.
Pati tik dabar supratau, kad su manimi kažkas negerai.
Aš visą laiką sau melavau...
Melavau, nes mane sukaustė netikęs jausmas - baimė.
Atsiprašau... Nenorėjau kad viskas taip pasibaigtu.
Man gaila, ir labai sunku išnykti, Gaila viską palikti ir nebejausti.
Bet mums abiems bus tik geriau...
Bent jau tu galėsi vėl pamilti...
Niekada nebe galėsiu ramiai žiūrėti į žvaigždes,
Nes paskutinį kartą jas stebėjom kartu.
Tada tu man pasakei , kaip labai Myli,
O aš pabėgau... Aš.. tave mylėjau, bet bijojau tai pripažinti
Dabar taip norėčiau atsidurti tavo glėbyje
Norėčiau vėl pajausti tavuosius pirštus laikančius mano ranką...
Širdis man plyšta iš skausmo, nebegaliu ištverti...
Ak... mano gyvenimo meile... man tavęs taip reikia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą