2013.10.21

Šiuo savo postu, nesukursiu nieko naujo, nieko seno taip pat neįkelsiu.
Pasidžiaugsiu tik tuo, kad gyvenimas sunkus, bet tuo jis man patinka.
Gaila, kad apleidau rašymą..Galvoje minčių daug, bet vis sunkiau ir sunkiau darosi jas lape/internetiniame puslapyje išsakyti.
Studijuoju dabar Korėjiečių/Japonų kalbas ir jos po truputi mane jau knisa, bet kad jau svajonių laikytis reikia, tai ir stengiuosi tai daryti ^^
AKTF!

~

Galutinai paskendau mintyse apie tave ~ kiek jau metų prabėgo nuo to karto, kai mudu pirmą sykį susitikom ? Kiek gi laiko praėjo nuo tada, kai tu pirmą sykį ištarei mano vardą ? Jau nepamenu... Buvo dienos, kai iš vis tu man neegzistavai, apie tave negalvojau, mano mintys sukosi visai kita linkme, bet štai, galų gale ir vėl tik apie tave galvoju, tik tau vienam dainas ir eiles rašau ir pagaliau nebijau pripažinti tiesos, kad tu man vis dar brangus išlikai. Gal mudu viens kito jau ir nesutiksim, gal daugiau neišgirsiu tavęs pašaukiant mane vardu, bet bent jau geri prisiminimai širdy išliks apie kartu atiturėtas dienas ir naktis.

Emocijos

~~~

Tavo akys, lūpos..Veidas..Atrodo, gerai tai pažinojau, atrodo, tu buvai tas, kurį pažinau geriau, nei save..Prabėgo metai jau dveji ir dabar mes svetimi. Sutinku dar karts nuo karto tavas akis gatvėje, bet tu į mane net nepažvelgi, kaip į žmogų, kurio vardą dar meni. Dažnai sau sakau, pamiršau, bet dar dažniau tave sapnuos pamatau. Sunku pamiršti, drauge patirtas gražias akimirkas, drauge stebėtas žvaigždes, linksmus pasibuvimus prie vandens. Sunku pasakyti sudie dainoms, kurias drauge atradom ir pamilom, taip sunku su viskuo išsiskirti..Sunku pripažinti, kad mes jau svetimi..Tu ne tas, aš ne ta, nors atrodo, nesikeitėm visai.

~~~

Dangų ir mano ramybę sujudino trankus griaustinis. Į langą pradėjo belstis šaltas vėjas ir lietaus lašai. Plačiu pramerkiu akis. Priglaudžiau delną prie stiklo. Ilgai žiūrėjau į tuos, taip lėtai langu žemyn besileidžiančius lašus. Užmerkiau akis. Giliai įkvėpiau ir vėl atsimerkiau. Lange, tarp lietaus lašų, išvydau tave. Ryškios melsvos akys, dėl vandens įgavusios dar ryškesnį atspalvį, žvelgė tiesiai į mane. Suskaudo širdį. Priglaudusi skruostą prie šaltojo lango, pravirkau. Tavasis veidas pradėjo nykti, jį žemyn su savimi tempė lietaus lašai. Manosios ašaros prisidėjo prie jų. Per dangų eilinį sykį perbėgo trenksmas, sujudino jis manojo lango stiklą, to dėka niekas neišgirdo manų liūdesio aimanų. Sunkiau atsidusus nuslydau palei langą drauge su lašais žemyn. Drauge su jais ir tavuoju veidu. Netikėjau ir netikėsiu, kad mums daugiau nelemta bus susitikti, netikėsiu, kad išsiskyrėm amžiams. Kol lietuje sugebėsiu tavo veidą regėti, tol tikėsiu, jog mudu vėl būsim kartu.

Laikui bėgant , suvokiau, kiek daug man reiškė mūsų kartu praleistos dienos. Kiek daug man reiškė tie išgerti kavos puodeliai, suvalgyti zefyrai, nuvogti obuoliai ir nuskintos gėlės iš keistos moteriškės darželio. Laikui bėgant ,suvokiau, kokią svarbą man iš tikro turėjo tavo pasisveikinimai, atsisveikinimai, sukurtos eilės, dainuotos dainos, sakyti pokštai ir tiesiog išleisti atokvėpiai. Tam laikui bėgant, supratau, kaip man svarbu buvo karts nuo karto tave apkabinti ir be progos, kaip svarbu buvo suimti tavo ranką ir ją papurtytį dėl smagumo, kaip svarbu buvo suvelti tavo plaukus ir plačiai nusišypsoti į tas rudas ir šokoladas tavas akis. Laikui bėgant,susitupėjau, koks svarbus man buvai TU.

Kai dabar neturiu galimybės prie tavęs prieiti, paklausyti tavo balso, pamatyti tavų akių, palaikyti tavo ranką.... Dabar aš prisimenu net ir tas sunkias mūsų kartu nugyventas minutes ir jos man atrodo lyg iš pasakų.

Nežinau, net nesitikiu, kad tu apie mane galvojai, kaip aš dabar apie tave. Tada mes buvom tik du paaugliai, vienas kito žaidimų sujungti ir patapę netikėtai kažkuo daugiau.

Ar žinai, su kokiu žvilgsniu aš dabar žvelgiu į tavo veidą mūsų kažkada nenoru padarytų fotografijoje ? Ae bent nutuoki, ką dabar aš jaučiu ?

Pirmas žvilgsnis – man sunku prisiminti kas buvo.

Antras žvilgsnis – akyse jau kaupiasi ašaros.

Trečias žvilgnis – tavo šypsena priverčia mane sukūkčioti.

Ketvirtasis – aš nusivalau skruostu riedančią ašarą.

Penktasis – pradedu šypsotis žiūrėdama kaip kvailai tu tada atrodei.

Šeštasis – palenkusi galvą į šoną pamirksiu akimis, kad geriau įsižiūrėt galėčiau.

Septintasis – atokvėpis lengvas prasiveržia pro mano lūpas, nes esu dėkinga.

Aštuntasis – prisimenu tavo keistus šokių judesius vidury gatvės.

Devintasis – paliečiu pirštu tavo nuraudusį nosies galiuką.

Dešimtasis – vis dar laikydama akis įsmeigtas į tavo veidą aš nustumiu fotografiją tolyn...

Keistai viskas sukasi aplink mane, kai galvoju apie tave.

Būtų labai malonu vėl tave sutikti, suploti rankomis ir prisiglausti prie tavęs, kaip prie draugo, nes bijočiau kažko daugiau.

Kartu su muzika iškeliauti daug lengviau...Nereikia ašarų, nereikia žodžių, tiesiog melodijos ramios, kad išeiti budų paprasčiau...

Prisimenu dienas, kai vien apie tave rašydavau eiles, buvai man viskas, mano mūzą, manasis įkvėpimas, manoji kelrodė žvaigždė... Buvo dienos, kai sėdėdavau vienui viena ir prašydavau Dievo stiprybės, dar trupučio jėgų, kad tik tave pamatyti galėčiau, kad tik į tavas akis vel pažvelgti galėčiau. Tikriausiai Dievas klausėsi manų maldų, tikriausiai matė ir girdėjo viską, ką tau paskirti ketinau. Bemiegės naktys, užtinusios akys, sunkiai suprantamas pasaulis už mano kambario sienų... Tu privedei mane prie visai kitos erdvės, prie kitos visatos. Kiekvieną akimirką skirdavau tau, rašydavau laiškus, sakydavau kaip man gera, žadėdavau, kad susitiksim. Dabar tai juokinga, kai suprantu, kad net šių žodžių tu niekada neišvysi. Paskutinį kartą tau taip rašau, paskutinį kartą i vis į tave kreipiuosi. Mane supančioje realybėje neliko jau to džiaugsmo, kurį tik tu man suteikti galėjai. Paskutinį sykį žvelgiu į tavas akis, na ir kas, kad tik popieriuje įamžintas. Gera man buvo pažinti tave, gera buvo save tau atiduoti. Dabar žvelgsiu į tave iš kiek kitos padėties ...

Minčių lietus

Senai širdy manoj liepsna užgėso,
Nurimo nelauktai audra jausmų,
Išliko tik prisiminimas tavų žvalsų akių.

It ažuolas palaikantis tu man buvai,
It kelrodė žvaigždė kliūčių kely vesdavai dažnai.

Jau nebeskamba senai melodija tavo kurta,
Pamišus jau būsiu ją, kaip ir tu mane.

Mylėti kadais tu mokei mane,
Žodžius sudelioti, mintis išsakyti.
Mokei tikėti, vilties neprarasti,
Nors buvo sunku iš vis kažko laukti.

*
Bangų ošimas tolumoj,
It balsas mylimo dainoj.
*

Doushite 2012.04.13

Praėjo tiek daug laiko ir štai, aš pagaliau baigiau mokyklą. Jausmas, kad pagaliau tapau savo likimo kalviu buvo nuostabus. Nenuostabu, kad jau kitą dieną po to, kai gavau į rankas atestatą, aš stovėjau oro uoste su lagaminu ir bilietu rankoje. Širdis negalėjo sulaukti tos minutės, kai sėdėsiu lėktuve, žvelgsiu pro nedidelį jo langą ir tarsiu sudie savo šaliai. Dar labiau negalėjau sulaukti, kada vėl išlipsiu pasitikti saulės kitame pasaulio krašte, kada vėl pamatysiu tave, mano brangus vaikine...

Kai jau lipau iš lėktuvo, suvokiau, kad man baisu. Rankos pradėjo drebėti, vos nulaikiau savus daiktus. Apsidairiau po šalį, į kurią atsivilkau ir sunkiai atsidusau. Ne pirmas kartas kai čia esu, bet kažkodėl jaučiausi tikrai ne taip, kaip turėčiau. Suėmiau save į rankas. Pasigavau taksį ir įsėdusi vidun nurodžiau reikiamą adresą. Važiuojant įvairiomis gatvėmis ir gatvelėmis, stebėjau viską aplink. Dar negalėjau sakyti, kad viską čia pažinojau, šiuo metu atpažinau tik greito maisto parduotuvę, o daugiau viskas atrodė per daug svetima.

Kai taksi sustojo prie mano nurodytos vietos ir vairuotojas padėjo iškelti manuosius lagaminus, aš likau stovėti pakėlusi galvą aukštyn. Man buvo smalsu, ar tu jau namie. Nors gatvėse ir tavo lange buvo tamsu, aš tikėjausi, kad rasiu tave tenai. Sugraibiusi kišenėje tavo paties duotus man raktus, žengiau pro pagrindines duris. Pirmiausiai į mane keistai pažvelgė administracijoje dirbantis žmogus, bet kai jis nepriėjo,  susitupėjau žengti tolyn. Įlipusi į liftą nuspaudžiau šešto aukšto mygtuką ir niūniuodama lifte grojančią dainelę kilau aukštyn.

Durys prasivėrė labai tyliai, lyg nenorėdamos sukelti visų buvusių čia ant kojų. Tvirčiau rankose suspaudžiau lagaminų rankenas ir žengiau kelis žingsnius koridoriumi. Ranka nekilo rakinti tavų durų, bet susikaupiau, įkvėpiau oro ir įkišau raktą į spyną. Po nejaukios pauzės pravėriau duris ir žengiau vidun.

Vos patekus vidun, dvelktelėjo malonus ir taip gerai pažįstamas tavo kvepalų kvapas. Plačiai nusišypsojau. Jau galėjau matyti tave, nusišypsantį ir mane apkabinantį. Nors turėjau pati sau pripažinti, nežinojau net ko laukti. Gal tu mane išvarysi, gal tiesiog pasveikinsi atvykus ir tiek... Net nežinojau ar tu jauti man tai, ką aš tau. Vis dar buvau bailė tau prisipažinti, nors mudu ir buvom draugai... Palikusi lagaminus prie durų,  nusiavusi batus aš ant pirštų galų žengiau per pagrindinį kambarį link tavojo. Nežinojau ar belstis ar ne. Nusprendžiau, kad neverta ir pradariau duris. Kambaryje buvo tamsu, švietė tik laikrodis ir jo dėka aš išvydau tavo veidą. Man tikrai sulinko kojos, jau atrodė prasmegsiu, bet ne...Žengiau arčiau ir dar arčiau, atsargiai prisėdau ant lovos, paliečiau tavo ranką. Tu tik krūptelėjai lyg sujudintas nejaukaus vėjo. Nusišypsojusi nusprendžiau prigulti šalia, tad taip ir padariau. Atsargiai, ant paties lovos kraštelio aš priguliau šalimais tavęs, su šypsena veide stebėjau tavo veidą ir perbraukiau pirštais per tavus plaukus. Tavo akys sukrūpčiojo, bet tu pats toliau miegojai ir aš galėjau tuo pasimėgauti.

-Jaejung... ,- labai tyliai pasakiau ir perbraukiau pirštais per tavo lūpos, o tada, tada pamačiau kaip labai lėtai, iš gilaus miego ir sapnų pasaulio, prasimerkė tavosios akys. Jos žvelgė tiesiai į mane ir tada tavo veide suspindo tokia nuostabi, mylima ir labai pasiilgta šypsena.

-Sveika sugrįžusi ,- išgirdau sakant tave ir negalėjau susilaikyti. Apsiverkiau, apkabinau tave ir nenorėjau paleisti. Troškau pabučiuoti ir pagaliau išrėkti, kad tave myliu.

Tavuosius pirštus pajutau savo plaukuose, lūpas ant kaktos ir jau norėjau pasikelti, bet vos mano akys pamėgino tave įžvelgti dar kartą, tu dingai. Išgaravai lyg rūkas ir aš likau viena, šaltoje, vienišoje lovoje.

-Doushite!

Surikau ir susigūžiau į kamuoliuką. Manu skruostais ritosi ašaros. Prieš tai jos buvo laimės, dabar skausmo ir vienatvės. Gerai suvokiau, kad jau nebūsiu tavo glėby, kaip kad buvau prisiminimuose, gerai suvokiau, kad mudu daugiau nesusitiksim...

O, kad viskas būtų buvę kitaip

Pamenu, prašiau tavęs išeiti,

Užvert duris, daugiau negrįžti.

Pamenu, sakei "atleisk" ,

Bet to girdėti nenorėjau.

Ir grįžti tu gal ketinai,

Bet aš to leisti negalėjau.

Tad galų gale tu pranykai,

Ir liko tuštuma manoj širdy.

Dabar tenoriu, kad tu sugrįžtum,

Ir vėl duris manos širdies pravertum.

Dabar tetrokštu pasakyt "atleisk"

Ir vėl pabūt su tavimi.

Leisk~

Leisk suvirpinti tavos širdies stygas,

Leisk nors trumpam prisiliesti.

Leisk parodyt tau ką reiškia mylėti,

Leisk išmokyt kaip reikia tikėti.

Leisk už rankos tave palydėti,

Į naują rytojų, į naują tave.

Leisk baimes tavas nors trumpam atidėti,

Ir suteikt tau ramybę, kurios dabar taip reikia.

Leisk nors sykį pažvelgt į tave,

Kaip kad anksčiau žvelgdavai į mane.

Leisk nors trumpam sugražinti tai,

Ką per amžių amžius man išdalinai.

Pavasarinio lietaus įkvėpimas

*

Lietau, šią išpažintį tau rašau.

Jau daug metų praradau,

Tik tave aš temačiau.

Upės šąlo ir vėl plūdo,

Gėlės vyto ir vėl pražydo.

O aš į tave vieną težiūrėjau.

Ir nežinau ko prašyt dabar turėčiau,

Daugiau lietaus, ar iš vis sausros.

Nežinau ko iš tiesų reikėtų,

Bet mano širdis vėl nori būt laisva.

*

Pirmasis pavasario žiedas,

Man amžiais primena tave.

Pirma pražydusi žybuoklė,

Vėl sugražina tikėjimą .

Kad laukų gėlėse,

Vėl veidą tavo išvysiu.

Kad paukščių giesmėse,

Tavo balsas vėl skambės.

Kartu su tekančiais upeliais aš skubu,

Ten, kur būdavai ir tu.

Sugrįžtantys paukščiai,

Man lyg sugrįžtanti viltis.

Kad vėl naujai dienai išaušus,

Susitiksim - tu ir aš.

*

Pavasariui į širdį beldžiant, suklustu,

Nejau jau laikas išnykti pamažu?

Atrodo, tik tave mylėt pradėjau,

O jau sudie ištart skubu.

Kaip greit mums laikas šis prabėgo,

Pažint tavęs gerai nesugebėjau.

Ir laukti gausiu vėlgi aš,

Kitos žiemos, kito tavęs...

*

Vėlei išgirstu,

Giesmes aš vieversių.

Jos kalbą seną tęsia,

Kurioj esi ir tu.

Girdžiu ir aiškiai suvokiu,

Kad jau namų kelių žengi vėl tu.

Ir kužda man gegutė paslapčia,

Kad metas bėgti pas tave.

Net suklupt dabar nėra baisu,

Kai vėlgi tavo balsą išgirstu...

Kiek laiko jau prabėgo,

Kiek mėnesių praleidom.

Mes viens be kito,

Be bendrų gyvenimo dienų...

Biologija tipo

Suskaudo man prieširdžius,
Ir abu skilvelius.
Išliejau aš širdį,
Pro kapiliarus visus.

Turimus vožtuvus atvėriau aš,
Ir visus vandenius akimis praliejau.

Arterinis ir veninis kraujas pulsavo,
Tekėjo jis į širdį ir iš širdies.
Ir visi nervai tik dar labiau sukruto,
Kad nesupratau, kur viso to esmė.

Paskaudo plaučius,
Ir kepenis man.
Pavargo net inkstai,
Nuo šios beprasmybės.

Net plonoji ir tiesioji žarnos sukvailiojo,
Sukėlė jos uraganą manam kūne.
Jau nei rankos nei kojos nesugalvojo kur dėtis,
Kol galų gale pasidavė ir galva.

Jau išlieti savojo pykčio nebemoku,
Darosi sunku net rėkti garsiau.
Netikėtai pajuntu, kaip nusilpo mano plaučiai,
Bandant išsakyt - kaip viskas peržengia ribas.

Kas dar lieka apart noro šokti į kovą ir kažką daužyt ?
Kas dar lieka be suknisto roko ir papildomo galvos skausmo ?
Ką dar galima padaryti, kad vidaus ryklio nasrai nedorotų ?
Ką reik padaryt, kad viskas nusloptų?

Juk galas nabūtų visko pabaiga,
Skaudėtų tau, skaudėtų man.
Nai kur po velnių yra tasai atramos taškas,
Kuriam iš vis jau nieko nereik ?

Pažint tave aš vis dar trokštu,
Akis tavas greičiau išvyst.
Ir lūpas tavo palytėti noriu,
Kaip ir noriu prisiglaust prie tavęs.

Trokštu aš tave šalia savęs turėti,
Rankomis tavo kūną tyrinėti.
Ir paspringstu aš nuo ašarų savų,
Kad viso to padaryt ir gaut negaliu.

Netikiu gyvenimu antru,
Kuriam ir vėl pasirodytum tu.
Netikiu ir meile amžina,
Kuri gali nuo viso kas bloga išgelbėt mane.

Bet nepaisant tų visų sunkių kliūčių,
Nepaisant ašarų sūrių.
Aš vis dar noriu palytėt tave,
Ir nors paskutinį syk pabūt drauge.

김재중_KIM JAEJOONG_MINE_MV

One

Širdis mana staiga sukruto,

Pamilti protui liepė ji.

Pasaulis naujas man iš kart pabudo,

Panorau aš surast tave.

Nieks man kelio nenurodė,

Kurs nuvestų pas tave.

Tik širdis mana vis šaukė,

Eit greičiau pirmyn.

Pro stiklus ir žarijas,

Pro karščius ir pūgas.

Judėjau aš vis neaišku kur,

Bet žinojau, kad atrasiu tave.

Susipykau aš su laiku,

Su visais aplink mane.

Mečiau viską tik tam,

Kad pasiekčiau tave.

Ir po metų ilgų,

Nesuskaičiuojamų kančių.

Pagaliau suspindėjai tu,

Manam danguje.