Norėčiau tau įteikti,
Nors vieną savo laišką.
Ne virtualų,
Bet ranka rašyta.

Norėčiau nors kartą apkabinti,
Tave kaip sapnuose.
Laikyti, nepaleisti,
Gyventi tik ta minute.

Po visko dar norėčiau,
Rytą su tavim sutikti.
O jei ir to man būtų mažą,
Kartu išlaukt nakties.

Ir kai galiausiai atsisveikint būtų laikas,
Kai tektų man sakyt sudie.
Norėčiau dar pabūt tavam glėby,
Ir patikėt, kad reply mygtukas realiajam gyvenime veikia taip pat...

Jau kuris laikas esu paskendusi minčių ir nežinios verpetę. Širdis nori vieno, protas šiek tiek kitko. Negaliu gerai suvokti ko iš tiesų man reikia, ko siekti turėčiau, o ką geriau būtų apleisti...
Štai kad ir dabar, vėl panorau pildyti vienos atrankos anketą - žinau, kad esu tam pajėgi, kad tikrai turiu šansų, kad sugebėčiau save iškelti iki reikiamų standartų ir vis dėlto... Negaliu... Trūksta man mažo spyrio į sėdimąją, kad galėčiau žengti tą vadinamą lemtingą žingsnį... Didelės baimės suklupti nejaučiu, nes visų kely būna tiek pakylimai tiek nusileidimai... Bet nežinau kodėl... Noriu, bet nerandu reikiamo posūkio..Nežinau kaip ir į ką man kreiptis, kad padėtų ...