„Ar jo rankos kada nors bus šiltos?“ galvojau žvelgdama į siautėjančią jūrą. Giliai širdy žinojau atsakymą, tad sunkus atodūsis prasiveržė pro mano lūpas ir aš paleidau rankose laikytą žiedą, kad jis galėtų nugrimsti šaltam vandenyne ir daugiau neiškilti...
*
Koks sunkus buvo šis rytas, net nesinorėjo pakilti iš tokios malonios pūkų lovos, bet laikas spaudė, žadintuvas klykė ir man reikėjo skubėti. Kaip visada, mano rūbai jau gulėjo išlyginti ir padėti prie lovos, mėgau visada išlikti tokia pati, tad savo įpročių susiruošti iš vakaro nekeičiau. Greitomis nusipraususi ir apsirengusi aš neskyriau daug laiko kažką iš savęs daryti. Susirišau plaukus ir uodegą, kažkuo brūkštelėjau per veidą ir su kavos puodeliu išėjau.
Per daug nesirūpinau su kuo šiandien dirbsiu, ką teks fotografuoti ir tvarkyti, mano gyvenimas patapo toks monotoniškas, kad net baisu. Vos apsigyvenau Korėjoje ir nieko daugiau kaip savo buto ir darbo neregėjau. Septyni metai monotonijos – tikriausiai geriau būti ir negalėtų, kai pabėgi nuo savo gyvenimo būdama vos septyniolikos. Mano darbas – fotografė, stilistė. Nesitikėjau, kad šioje šalyje manęs prireiks su tokiom pareigom, bet kartais nutinka pačių keisčiausių dalykų. Esu jau suaugusi, bent jau pagal amžių, tad įpratusi sukiotis tarp visokių žvaigždžių, dėl kurių kažkada merdėjau – ne tokie jie ir nerealūs, kai atbūni su jais parą laiko ir klausaisi priekaištų.
Žiovaudama ir prisidengusi veidą ranka įėjau į savo agentūrą ir man nespėjus su visais pasisveikinti buvau apšaukta, kad šios dienos darbas labai svarbus, o aš pasirodau lyg ir per vėlai.
-Bet dar tik puse aštuonių, turiu dar visas penkiolika minučių ,- lyg niekur nieko pasakiau, nebuvau iš tų, kurios teisinasi, bet ir nebuvau ta mergina, kuri bando iššokti aukščiau bambos.
-Tik ne šiandien. Šią dieną dirbsi su senai nematytų asmeniu, didele garsenybe čia, tad iš tavęs reikalausim tik geriausių darbų.
-Supratau ,- palinksėjau ir nuėjau į savo kambariuką susiruošti. „Vėl teks dirbti su kokiu nors įnoringu avigalviu.“ Taip galvojau vos ne apie visus garsius asmenis kuriuos man įkišdavo...
Po penkiolikos minučių jau stovėjau su visa savo įranga ir laikiau naują kavos puodelį, nes miegas bandė mane pražudyti.
-Laba diena! ,- išgirdau surinkant pagrindine darbuotoją ir supratau – cirkas prasideda. Nutaisiusi gan draugišką veidą pasisukau pažiūrėti su kuo teks dirbti ir staiga stipriai suspaudžiau tą rankoje laikytą puodelį.
-Yomayo... ,- sumurmėjau neaiškiai ir žengiau į priekį. Nemaniau, kad ši garsenybė rimtai bus tokio garsumo. Tiesiai prieš mane stovėjo pats tikriausias ir įspūdingesnis nei bet kada ankščiau Jung Yunho. Neregėjau jo gerus penkis ar šešis metus, nesidomėjau juo ir dabar gaunu darbą kartu su juo..
-Laba diena ,- pasisveikinau nusišypsojusi ir nulenkiau prieš jį galvą, o jis man ištiesė savo ranką ir išsiviepė.
-Hey. Kaip nuostabu, kad dirbsiu su tavimi.
„Aš jam nesakiau, kad mes kartu dirbsim...Genijus ? „
-Man taip pat ,- linktelėdama paspaudžiau jo ranką. Vėliau kartu su jį prižiūrinčiu vyruku mes nusigavom į netoliese buvusį parką, mat nusprendėm – tikrai, kartu tai padarėm – kad norėtūsi gyvo vaizdo, o ne kažkokių įprastinių, foto studijos nuotraukų.
„Koks jis fotogeniškas“ galvojau blyksint fotoparatui ir tyliai kikenau. Nebuvau taip keista, kaip tikėjausi. Yunho visai nebuvo toks, kaip kitos žvaigždės su kuriomis dirbau, jis buvo nuoširdus, aiškiai sakydavo ko norėtų, bet pasitardavo su manimi ir aš tai vertinai.
-Ach... Ačiū už jūsų sunkų darbą ,- pareiškiau kai fotosesija buvo baigta.
-Tai tau ačiū, ir nereikia taip mandagiai kreiptis į mane .
-Okey ,- nusijuokiau ir plačiai nusišypsojau.
-Ar galėčiau pavaišinti tave pavakariais ? ,- jis to paklausė, net nenusijuokė, tik mielai šyptelėjo. Tikriausiai aš išprotėjau, bet sutikau ir mudu nuėjom į kavinukę, kuri buvo visai šalia. Niekas į mus nespoksojo ir buvo taip gera, lyg sėdėčiau su paprastu žmogumi. Yunho buvo penkiais metais už mane vyresnis, tikriausiai turėjau būti bent kiek santūresnė su juo, bet kažkoks jausmas vertė būti tiesiog savimi ir džiaugtis tuo ką gaunų, o tai buvo – ne monotoniškas vakaras.
-Tikriausiai tavo darbas labai įdomus ? ,- paklausė jis vidury mūsų pokalbio apie įprastinį gyvenimą.
-Priklausomai nuo aplinkybių, bet niekada juo nesiskundžiu.
-Suprantu. Man su savu darbu taip pat.
Taip mes ir kalbėjom, apie orą, savo paprastas dienas, jokio jo populiarumo paminėjimo, jokio mūsų rasių išskyrimo. Kai taip sėdėjom, buvo tik jis ir aš. Vyras ir moteris. Nieko daugiau. Bet galiausiai supratau, kad buvo kažkas daugiau, jis buvo mano, o aš jo artima siela.
Su Jung Yunho atsisveikinau prie savo buto kiemo. Buvo tikrai keista, manęs jau septynerius metus niekas nelydėjo namo, o dabar tai darė šis, kažkada tikrai man patikęs kol jo nepažinojau vaikinas.
-Tikiuosi dar susitiksim ,- galiausiai pareiškė jis ir mes atsisveikindami draugiškai apsikabinom. Jis dar pastovėjo, kol aš dingau už pastato durų.
-Tikiuosi dar susitiksim ,- pati sau pasakiau ir išsiviepusi nuėjau į savo kambarį.
Ir mes susitikom.
Po dviejų metų visur slampinėjom kartu kai tik turėdavom laiko. Yunho padarė mano gyvenimą jau ne tokį monotonišką, ne, jis jį pavertė gyvenimiška pasaka, kai paprasta mergina atranta savo princą. Aš savo laisvomis dienomis lydėdavau Yunho į koncertus ir visokius interviu, jis, kai turėdavo laiko, visą dėmesį skirdavo tik man – buvau pati laimingiausia ir visi tai matė. Seniau buvau tik aš – paprasta, nieko neišsiskirianti mergina iš Europos kuri vis pasislėpdavo po dideliu fotoparatu, o to vaikino dėka tapau kita, labiau švytinčia ir savo gyvenimu besidžiaugiančia moterimi. Gyvenimas tapo dar nuostabesnis, kai Yunho priklaupė ant vieno kelio per mano gimtadienį. Aš tada tikėjausi, kad jis tik užsiriš savo nublizgintą batą, bet suklydau, nes prieš mano akis sužibo žiedukas, smulkiais ornamentais ir deimantuku padabintas. Tai buvo nuostabi akimirką, verta gražiausių ją galinčių apibūdinti žodžių.
Tą akimirką, tas mūsų kartu leistas minutes ir dienas prisimenu net ir dabar, sėdėdama ant jau šalto smėlio, panardinusi kojų pirštus į tikrai ne patį šilčiausią jūros vandenį ir laikydama savo taip pamilto vyro ranką. Gaila, man niekada neteks tapti oficialia jo žmona, o jam mano vyru. Nei jis, nei aš daugiau neregėsim vienas kito su šypsena veide, nors jis sakė, kad aš privalėsiu šypsotis...
-Kvailys ,-tyliai sumurmėjau ir suspaudžiau jo ranką, o pirštais perbraukiau per rudus, švelnius plaukus. Taip ir nesirengiau jo paleisti, širdis neleido. Išmetusi, jo prieš pusmetį padovanotą žiedą, atidavusi jį jūrai supratau, kad šitaip tik dar labiau save pririšau prie Yunho, ir koks skirtumas, kad jis tikriausiai šitam būtų prieštaravęs... Dar kartą ir dar kartą, ir dar vieną kartą perbraukiau per jo plaukus, per veido kontūrus. Mano rankos pradėjo sunkiau drebėti, negalėjau net sušildyti jo atšalusių skruostų, ar tų rankų, kurios ir taip per dažnai būdavo šaltos. Nuo mano akių, ant jo kaktos užkritusios dvi ašaros privertė mane suvokti, kad man viską skaudą, kad baigiu suledėti ir kad mano širdis dužo, sutrūko ir jos niekas nesulipins...
„Kodėl jis turėjo tiek mažai laiko, kodėl ankščiau man nieko nesakė... „ tik tai ir sukosi mano galvoje. Niekada neatleisiu sau, kad nepaskubinau mudviejų santuokos, niekada neatleisiu sau, kad nepastebėjau koks ligotas vis darėsi jo veidas ir už tai, kad jis vis stengėsi mane apgauti sava šypsena...Jam pavyko, aš buvau kvailė, paskendusi savo pasakoje, kuri gaila, ne su laiminga pabaiga.
-Yunho...Kvaily nelaimingas...Kaip gali šitaip išeiti liepęs man šypsotis! ,- suklykiau tiesiai į bangas, kurios atrodo lyg nuo mano riksmo dar labiau trankytis pradėjo, o jų trenksmo garsas užgožė mano skausmo raudą...
-Brangioji, laikas eiti ,- ištarė drebantis mano motinos balsas. Mano mama, taip senai jos neregėjau, koks pasenęs atrodo jos veidas, net tos nedidelės raukšlelės su kuriom ją palikau dabar išryškėjusios. Aš priverčiau ją kentėti savo poelgiu, o dabar ji tvirtai laiko mane apkabinusi. Gaila, jau per vėlu jos atsiprašyti ar jai padėkoti, nes manęs neklauso nei viena mano kūno dalelė. Viskas, ką kažkada turėjau, kas kažkada dar rodė, jog esu gyva, dabar priklausė mano meilei, kuri šiuo metu jau su medžių žiedais skraidė ant mano ir jo pamėgtos kalvos.
-Ne! ,- surikau priversdama visus suklusti, sumurmėti ir pasijausti dar blogiau.
-Ne..Nepalik manęs! ,- šaukiau parpuolusi ant kelių ir trankydama šaltą žemę.
-Maldauju, Yunho! Nepalik manęs, grįšk ir būk su manim! ,- šaukiau niekam, veidas paskendo mano ašarose ir jei ne mano vyriškio draugai, jei ne mano tėvai tikriausiai būčiau jau senai su juo. Bet buvau pakelta nuo žemės ir tvirtai apkabinta. Paskutinį kartą žvelgiau į jo veidą nuotraukoje, sukūkčiojau ir numetusi baltą orchidėjos šakelę leidausi išvedama... Išvedama į dar didesnio skausmo pripildytą gyvenimą, kurio net nebuvo galima vadinti gyvenimu, tik gulėjimu ir savo galo laukimu.
Ištvėriau ilgiau nei tikėjausi, tikriausiai man padėjo vaikutis rankose. Paskutinį kartą apklykiau tą netikusį vyrą, kurį mylėjau, kuris suteikė man nuostabiausią dovaną ir pati nežinodama ką darau išėjau. Palikau viską ramiai, tiesiog amžiams likau sapnuose ir iš jų, laikydama Yunho ranką stebėjau, kaip auga mudviejų mažas, gražus angeliukas.
-Tikiuosi jis nepyks ant manęs užaugęs ,- tyliai pasakiau ir pažvelgiau į Yunho. Šis pabučiavo mane į kaktą, bet nieko neatsakė. To ir nereikėjo, buvo aišku, kad abu žinom geriau už kitus, koks tas atsakymas į mano klausimą...
