O, meile... Šaukiau aš tave

Ieškojau aš meilės, kai švietė pilnatis, nakti mėnulio:

-O, kur tu, meile mana?

Ar dar tebelauki manęs,

Ar tiki, kad ateisiu?

Prašiau Dievų, it pranašų kokių:

-Nušvieskit man kelią,pas meilę maną.

Ir kai nušvito negrįstas kelias,

Puoliau aš juo, tik pas tave.

-Aš čia, jau čia ,- surikau nakčiai gūdžiai,

-Aš čia, jau čia, ar matai tu mane?

-Aš čia, jau pas tave,- kaip niekada su meile,

Šaukti pradėjau jausmingai.

-Aš čia, jau čia ,- kartu kalbėti medžiai pradėjo,

-Aš čia, jau čia ,- kuždėjo žolė po mano kojom.

-Aš čia, jau pas tave ,- tyliai ištariau,

Su už kalnų kylančia saule.

Bėgau ir klupau, kad tik tave pasiek galėčiau;

-O, meile tu mana ,- tyliai aš kuždėjau.

Ir kaip dar niekad, kaip dar niekad,

Tave vieną mylėt rimtai pasižadėjau.

Kai skausmo ašaros mirgėt pradėjo,

Kai jau šaukti nebegalėjau, supratau.

Pasiekiau tave, o meile tu mana,

Pasiekiau ir amžiams likau aš drauge.

Manoji Mūza

Yra sakoma, kad kiekvienam menininkui, rašytojui, išskirtinio mąstymo asmeniui reikia savos mūzos. Mūzos, kurios dėka pasireikštų nuostabiausios mintys, geriausi darbai ir meno kūriniai. Kartais mes kiekvienas pagalvojam, kaip būtų šaunu turėti mūzą šalia savęs, vieni imasi jos ieškoti, o kitiems, tokiems kaip aš, toji mūza pati pasimaišo kelyje. Visai netikėtai, net kai negalvojau apie mūzas ir panašius dalykus, mano kelyje pasimaišė mano mūza, kuri buvai TU. Vos tame pamačiau, mano širdis ir mąstymas pakito. Kiekvienas parašytas žodis būna skirtas tau, arba apie tave suraizgytas. Kai tau liūdna, mano mintys tik ir pinasi apie skausmą, kančią, nelaimingą meilę. Jei matau, kad tu šypsaisi, tai pasaulis man tampa daug gražesnis, mintys daug jaukesnės.
Giliai širdy pripažinti man nėra baisu - tu ne tik manoji mūza, tu žmogus brangesnis man už viską, ką turiu. Ir nors tu net nežinai kokią vertę man turi, aš vis tiek tavęs iš rankų paleisti negaliu, nes be tavęs nebūtų ir manęs.

Kaip būtų gera vėl patirti tą skausmą,
Pamatyti raudoną kraujo upę.
Viskas vėl iš vidaus mane ėsti pradėjo,
Senas vidinis skausmas į svečius sugrįžo.

Atsibodo jis jau man,
Nevykęs svečias jis.
Leiskit gal man tik greičiau pasimiršti,
Apie egzistenciją užmiršti...

Nenoriu daugiau nei girdėti, nei matyti,
Nenoriu jausti ir viltis.
Tik noriu tamsumos savy sulaukti,
Ir daugiau akių nepramerkti

I want

I want your body,

Right now, oh yes.

In my bed,

Right this second.

I want to feel your touch,

To taste your lips.

To feel you inside me,

To scream your name

I want to see what you have,

What you can do, yeah.

All I want is to have you for myself,

Right now.

And when the morning comes,

I want to touch your body.

To see your eyes,

And repeat everything from last night.

I want to have you,

To feel you.

I want to hear you moaning,

To be reaching the top

Nenorėjau aš pykti, nenorėjau skausme šiandien paskęsti. Tyčia ant tavęs klykti nenorėjau, tyčia iš rankų stiklinės paleisti neketinau. Sukėlei tu man daug smausmo, vatgo, sunkių naktų. Privertei pažinti tai, kas yra netektis, vienatvė, išdavystė.

Vyliausi, kad kada nors ir meilės man suteiksi, juk aš jos tau daug daviau, tiesa?

Bijojau palikti, išeiti, negrįžti. Tavo būvimas pasauly vienam, man buvo nepakeliama mintis. Niekada nenorėjau tavęs vieno regėti, o skausmas tavo akyse mane žudė.

Na tai kodėl, kodėl neleidai man tavęs iki šiol mylėti, kjodėl atstūmei, duris parodei ?

Ar padariau ką ne taip? Pasakiau ką ne taip ? Paaiškink! Pirmą kartą per tiek laiko prašau tavęs, paaiškink man!