Biologija tipo

Suskaudo man prieširdžius,
Ir abu skilvelius.
Išliejau aš širdį,
Pro kapiliarus visus.

Turimus vožtuvus atvėriau aš,
Ir visus vandenius akimis praliejau.

Arterinis ir veninis kraujas pulsavo,
Tekėjo jis į širdį ir iš širdies.
Ir visi nervai tik dar labiau sukruto,
Kad nesupratau, kur viso to esmė.

Paskaudo plaučius,
Ir kepenis man.
Pavargo net inkstai,
Nuo šios beprasmybės.

Net plonoji ir tiesioji žarnos sukvailiojo,
Sukėlė jos uraganą manam kūne.
Jau nei rankos nei kojos nesugalvojo kur dėtis,
Kol galų gale pasidavė ir galva.

Jau išlieti savojo pykčio nebemoku,
Darosi sunku net rėkti garsiau.
Netikėtai pajuntu, kaip nusilpo mano plaučiai,
Bandant išsakyt - kaip viskas peržengia ribas.

Kas dar lieka apart noro šokti į kovą ir kažką daužyt ?
Kas dar lieka be suknisto roko ir papildomo galvos skausmo ?
Ką dar galima padaryti, kad vidaus ryklio nasrai nedorotų ?
Ką reik padaryt, kad viskas nusloptų?

Juk galas nabūtų visko pabaiga,
Skaudėtų tau, skaudėtų man.
Nai kur po velnių yra tasai atramos taškas,
Kuriam iš vis jau nieko nereik ?

Pažint tave aš vis dar trokštu,
Akis tavas greičiau išvyst.
Ir lūpas tavo palytėti noriu,
Kaip ir noriu prisiglaust prie tavęs.

Trokštu aš tave šalia savęs turėti,
Rankomis tavo kūną tyrinėti.
Ir paspringstu aš nuo ašarų savų,
Kad viso to padaryt ir gaut negaliu.

Netikiu gyvenimu antru,
Kuriam ir vėl pasirodytum tu.
Netikiu ir meile amžina,
Kuri gali nuo viso kas bloga išgelbėt mane.

Bet nepaisant tų visų sunkių kliūčių,
Nepaisant ašarų sūrių.
Aš vis dar noriu palytėt tave,
Ir nors paskutinį syk pabūt drauge.