Vau, mano makalynės pasidarė šviesesnės :D
Ir kas galėjo pagalvoti, kad žmogaus šypsena skirta man privers mane kurti kažką gražaus, šviesaus ir kupino tyros meilės, ne skausmo ^^

Paskutinės pamokos

Mokytoja vedė pusmečius, mes neturėjom ką veikt, kažkam kilo idėja “Kuriam istoriją po vieną žodį.” Štai kas susikūrė :

Buvo karta Vyciokas, kuris mėgo valgyti arkliukus. Kadangi tie arkliukai, parazitukai, mėgo labai greitai skraidyti, jiems nerūpėjo Vyciokas.

Veterinaras - moteris, buvo vyras. Kastravimo mašina.

Taigi nepaisant auksinių kiaušinių arkliukai skraidė. Vyciokas supratęs, kad nepakeis tų arkliukų, pasikeitė pats. Tapo moterimi, o arkliukai dauginosi kaip pasiutę. Jų kailis tiesiog spindėjo.

Vyciokas taip nekentė veterinaro, nes jo meilužė nesugebėdavo iškepti kiaušinienės, bet sugebėjo nuskusti plikai Dovydą (kalba eina tikrai ne apie klasioką). Tasai pametė kiaušiukus, višta juos rado ir išperėjo. Atsirado maži Gytukai (vėl gi kalba eina tikrai ne apie pažįstamą) kurie norėjo valgyti, bet Dovydas maitino Vycioko vaikus.

Vyciokas niekada nesuprato, kodėl *cenzūra* Dovydas tikėjosi dėmesio iš Vycioko.

Arkliukai plaukiojo tiesiog nuostabiai. Dovydas neiškentė, tad šoko nuo stogo. Kraujas ištiško. Žarnos pabiro ant tualeto dangčio (kuris magiškai atsirado Dovydo kritimo vietoj). Vyciokas pagriebęs vieną žarną lakstė po paplūdimį ir šokinėjo kaip kengūra.

Dovydo jaunikliai klykė. Jie negailestingai ir brutaliai kapojo varškę. Susiviliojo pakapoti ir kažką erotiškesnio (Akvile Akvile …), pavyzdžiui - gigantišką arbūzą. Dovydas (turbūt prisikėlęs) su arkliukais skendo nagų jūroj. Tuo pasinaudoją jaunikliai nusprendė įkąsti močiutei į pasturgalį.

- O vaikeliai negailestingieji, kaip drįsot! Parazitai …

Jie suteikė išganymą, paklupdė Vycioką. Tasai nudžiugęs spyrė į arkliuko kanopą, arklys vijosi išganytoją (spėju už tai, kad Vycioką nudžiugino ir tas jį suspardė).

- *cenzūra*! - rėkė.

Vyciokas grubiai užčiaupė arklį su galingu bananu (vaisiumi).

Mano pasaulėlis

Mano pasaulis
Pamažu atgyja.
Vėl ten žydi baltos gėlės
O su jomis - saulė geltona.

Ne, sausainių jame dar nėra,
Bet užtenka lengvo vėjo gūsio
Nešančio gardų kvapą,
Nuo senos pažįstamos virtuvės lango.

Gal kada pas ją užeisiu
Ir atnešiu ką senai pamiršo.
Tą šypseną laimingą
Ir juoką nepamirštamą.

Kai manojo pasaulio gėlėse
Vėl spindės rasos vaikai
Išeisiu aš pro tas sunkias duris
Kurios laiko mane šiuo metu
Ir aš žengsiu į tą vėjo blaškomą,
Lengvą pasaulį
Kuriame būsi ir TU.

My love ... please

Tik tak... Tik tak...

Please, take care of me for this only moment,
Please...Look at my eyes like the first time
And smile
Like it's the same time I told you "I love you".

Hold my hand near your heart,
Let me be with you,
Just for now,
Just for this one and only moment.

I know - it may be a dream
Or it just may be a mirage for me.
But I don't care
If I have a chanse to be
With you
My love

Rytas

Kai nubundi tą pačią dieną
Jau trečią kartą per pastarąsias penkias minutes
Susipranti,
Kad kažkas jau tikriausiai ne taip.
Bet saulė už lango
Vis dar ta pati
O ir vaizdas nei kiek nepasikeitęs,
Medžių lapai vis tie patys,
Tos pačios spalvos.

Už lango tvyranti rytinė migla,
Tau asocijuojasi su rytinės kavos garais
Kurie švelniai paglosto tavo veidą,
Kurie priverčia atsikvėpti,
Susimąstyti ir vėl pažvelgti į pasaulį.

Na ir kas, kad tu be miego,
Na ir kas, kad akys dar nepriprato prie matomo reginio
Juk tai rytas
Tas šaltas ir ankstyvas kiekvienam.
Dar kartą įkvėpk gardaus kavos aromato,
O gal tiesiog praverk langą,
Gurkštelėk šaltos miglos lašelį
Ir galiausiai
Nusišypsok.

Nusišypsok ir suprask
Tai tiesiog įprasta šiame
Kiek nuobodžiame, bet kas kart ir nustebinančiame,
Mažame ir vis dar neištirtame
Pasaulėlyje.

Supras, kam to reikės

Ooo, ji totalus parazitas su dviem veidais...
Įdomu, ar žino ? ;P

Va dar vienas dienoraštinis variantas

Nori pabūti mano dienoraštis ir sužinoti kaip dabar juočiuosi ? Gerai, tuomet klausyk...

Mane užknisa žmonės, kurie nesupranta kaip aš jaučiuosi,
Knisa tai, kad jiems totaliai nusispjauti į mano jausmus,
Į širdį kurią dovanoju...

Mane užknisa tie, kuriems visai nerūpi mano ašaros, kurios nesitraukia nuo veido kiekvieną naktį...
Negaliu pakęsti, kai visi mieliau mane mato su kauke, nei tokią, kokia iš tiesų aš esu ...

Dabar noriu verkti ir po velniu, verksiu! Keiksiu visus kas užklius man bent kažkuo, dievaži, net jei nusišypsos man dirbtinai, iškeiksiu...

Ar yra taip sunku suprasti, kad aš noriu nuoširdumo, tiesos sakymo, o ne melo ir veidmainiavimo ? Nepatinku tau ? Tau sakyk tiesiai šviesiai, ko po velnių stengiesi maustyti mane ir save, juk žinai, kad tiesa vis tiek išlys į išore...

Na ir...Dabar skambėjau kaip depresantė ir taip toliau ir panašiai, kaip pykstanti ant viso pasaulio ir tuo pačiu ant savęs...Ir kas iš to ? Tai aš. Nenoriu kalbėti apie meiles saldžiausias ir visokiausias grožybes, kai man liūdna... Jei tu nori tai girdėti, tai geriau jau ir nyk iš mano minčių tvirtovės, nes toliau tik blogiau...

Aha, aš dabar negalvoju ką rašau, tik spaudau klaviatūros mygtukus, klausydama kažkokios bum bum čiaka čiaka dainelės ir pykdama ant draugų...

Šekspyras

Atimk, o laike, liūtui jo nagus,
Išrauk galingas iltis leopardo,
Lai ryja žemė nekaltus vaikus
Ir fenikso negyvo kraujas verda...

Pavasarius suplak su žiemomis
Ir nugramzdink mus į tamsybę klaikią,
Kaip tau patinka, elkis su mumis,
Tik vieno aš prašau, nuožmusis Laike:

Kad savo nenuilstamu skaptu
Paliest nedrįstum kaktą mano draugo.
Lai atminimui ateities kartų
Jie savo grožį spindintį išsaugo!

Žinok :jei bus kitaip, tai iš bėdos
Jį mano įkvėpimas išvaduos.

Šekspyras

"
Atimk, o Laike, liūtui jo nagus,
Išrauk galingas iltis leopardo,
Lai ryja žemė nekaltus vaikus
Ir fenikso negyvo kraujas verda…"

Bijau - 2

Bijau, kad jau tavęs nesutiksiu...
Bijau, kad galutinai tavas akis pamiršiu
Bijau, kad niekada daugiau nesijuoksiu...
Ir be tavęs neišgyvensiu...

Bijau, kad vieną naktį liksiu aš viena,
Ir neieškosiu daugiau travęs...
Bijau, kad kažkada suvoksiu,
Jog visa tai tebuvo sapnas...

Bijau, kad kiti sugalvos užjausti,
Ir laikyt glėby dar ilgai...
Bijau, kad ašaros daugiau nesustos riedėti,
Ir per amžius pasiliks su manim...

Tik nebijau, kad liksim draugais,
Nevirpinsim daugiau viens kito stygų...
Nebijau, kad užmiršim kas buvo bloga,
Ir kad metai vietoje nestovės...

Taip, kartais aš tikrai žiūriu tik į knygos viršelį
Ir net nesidomiu, kas jos viduje.
Kartais vaikštau su kauke, ir jos nenusiimu,
Visai neturiu noro, kad kas nors mane pamatytų.

Ar meilė daro žmones laimingus ?

Ar meilė daro žmones laimingus ?

Šį klausimą iškėliau ne aš, nors tiesa, esu pagalvojusi kažką panašaus. Na, bet kaip visada, geriausius klausimus ir tinkamu metu sugeba pateikti tik mano Lietuvių mokytoja. Na, jos labui pasistengsiu atsakyti:

Ir taip ir ne... Meilė yra kažkas nepaprasto, taip pavadintas jausmas kurio dėka mes galim šypsotis, kažką mylėdami daugiau nieko nenorim, kaip tik būti su tuo, kurį mylim. Kai meilė užvaldo mūsų širdį, džiaugsmas tiesiog matyti veiduose ir visame ką darome, bet...Kaip visada yra žodelis bet. Ta pati meilė, gali tiesiog pražudyti, versti kentėti ir lieti ašaras...Kas, jei meilė yra vienpusė ? Ji atneša daug kančios ir skausmo, kai atrodo, kad tu ne žemėje, bet tiesiog pragare, kur tave persekioja visos bėdos ir skausmai.
Tai ar meilė daro žmones laimingus ? Nežinau, bet žmogus, kuris nepatyrė meilės, negali savęs vadinti laimingu, nes tai bus melas.

Ir kai šiandien iš dangaus lijo lietus,
Kai krito per tamsią naktį žvaigždės.
Aš šypsojausi ir verkiau tuo pačiu metu,
Tu, kaip tas lietus smegai žemėn
Ir žaibišku greičiu bėgai nuo manęs.
Gal tiesiog aš per daug iš tavęs norėjau,
Už tai bandžiau būti tau amžinai šviečianti saulė.
Bet per savo pačios akinančius spindulius nepastebėjau,
Kad iš tiesų tau reikėjo visai ne to.

Kada nors tai pasakysiu

Juk tu žinai, kad esi tiesiog puikus, tiesa?
Kiekviena minutė praleista su tavimi tiesiog nuostabi.
Na, gal tu tai žinai, bet ne mano dėka,
Nes aš vis bijau tau tai pasakyti.

Aš tai pasakysiu, tikrai, kadanors,
Praversiu savo burną ne tik plepalams ir išsakysiu ką galvoju.

Tu puikus, šaunus, man patinki,
Esi linksmas ir protingas.
Supratingas ir išklausantis...
Kada nors pasakysiu, kad tai galvoju.

Gal šiandien, o gal ryt,
Nežinau kada mano jėgos tai leis,
Bet aš tai pasakysiu, prisipažinsiu tau,
Koks skirtumas, kad nesuprasi ką malu.

Aš prižadėsiu tau

I will promise you to live with only you in my two eyes
I will promise you to live with only you in my two arms

Nepabaigta

Tas tavo kuklumas tikrai verčia mane sutrikti,
Na, o tavo žvilgsnis visai neteikia man jėgų.
Atsimeni, kažkada kūriau eiles, kaip dėl tavęs man pritrūksta oro ?
Ar kai linksta keliai ir širdis bando iš krūtinės iššokti ?

Teks tave nuvilti, pažeisti jau per daug iškilusią tavo savimeilę,
Jau nerūpi man tavo žydros akys ir širdžiai buvęs malonus juokas.
Man rimtai nusišvilpti į tuos tavo tipo rodomus jausmus,
Ir ypač į taip atsargiai pasakytus žodžius "Bet juk tu man patinki"...

Nesirengiu pulti atsiprašinėti, sakyti to ką ankščiau:
"Atsiprašau, kad tave pamilti nusprendė mano širdis"...
Kam jau rūpi kokius jausmus ar ką ten suteikia širdis,
Tikrai ne man, tik ne tada, kai visi į tai nusispjovė,
Tarp jų ir tu, tad nesidenk akių.

...

Norėjau šiandien pradėti kurti linksmai, spalvingai ir šiltai,
Buvau tam tikrai pasirengusi ir nusiteikusi.
Bet kodėl aš nesistebiu, kad viskas apsisuko ?
Kodėl kaip tik tada, kai atrodė tas mano gyvenimas gražus...

Tikriausiai turėčiau apkaltinti save, bet aš to nedarysiu,
Man atsibodo visada likti kaltai, dėl visko...
Daugiau to netversiu!
Atsibodo būti problemų priežastimi ir atpirkimu