Pirmoji ištirpusi ... snaigė

Šiomis dienomis suprast man sunku,

Kur toji aš, kurią pamilai tu.

Nematau savęs ledo atspindy,

Sunku surasti senas dienas, baltoj pusny.

Daug akimirkų brangių, išgyvenom kartu,

Ir džiaugėmės ir verkėm, bet vis drauge.

Mylėjau tave, o tu mane,

Bet dabar jau viskas kitaip.

Pasakei, kad palieki mane,

Šioje šaltoje nakties pūgoje.

Net atsisveikinti deramai neleidai...

Nuėjai nė žodžio netaręs daugiau,

Išnykai, kaip pirmoji snaigė manam delne.

Neliko daugiau tavęs... manęs...

Nors man likimas lėmė saulės neregėti,

Ir nė sykio gražaus žodžio nepratarti.

Dėl nepažinto tavęs, mana širdis prabilo,

Ir siela netikėtai akis pravėrė.

Tikriausiai Dievas man ateitį nulėmęs buvo,

Ir pasiuntė tave, manęs vaduoti.

Naktis nedorėlė skausmus, vargus man siuntė,

Bet tu juos visus nuvyt sugebėjai.

Ir nors gerai suvokiu koks laikas trapus,

Kad mano kelias greit baigtis turės.

Aš tyliai pravirkstu,

Nes gera mums dabar vienam su kitu.

Paprastai prie tavęs prisiglaudžiu,

Ir mylėti pažadu.

Sunku...

Be tavęs jau neištveriu šaltų dienų.

Sunku labai...

Pamirštu ką reiškia mylėti.

Kai kartais grįžta prisiminimai,

Apie tai, kokiu žmogumi mane padarei.

Aš noriu verkti, klykti,

Nes tada buvau geriausia.

Dabar aš tik noriu pasimiršti,

Apie viską, ką patyriau.

Dabar tenoriu vieno,

Ištrinti tave iš atminties.

Nors tai sunku,

Labai sunku...