Prisiminimai

Prisiminimai - vienas svarbiausių dalykų gyvenime.

Mes savo kelyje sulaukiam visko:

Susirandam ir prarandam gerus draugus.

Patiriam daug džiaugsmo ir skausmo.

Suprantam kas yra meilė ir neviltis.

Žinom, kad galiausiai visko neteksim.

Bet kol yra laiko, reikia stengtis viską prisiminti,

Karts nuo karto pagalvoti, apie tai ką nuveikiai,

Su kuo ir koks brangus tau buvo asmuo, šalia tavęs, toje blankioje fotografijoje.

Kažkas paiko

Kartais kyla noras užmerkti akis,
Tyliai pasibūti
Ir svajoti
Svajoti aie tai kas miela ir jauku.

Kartais pagalvoju,
Kaip būtų gerai pakilti aukštai,
Išskleisti sparnus
Ir niekada nenusileisti.

Dažnai kyla noras pabėgti nuo visko,
Nuo svajonių ir sapnų.
Nuo vilčių, kurios nesipildo,
Nuo visko...

Šiaip kažkaip rašyt panorau

Dabar klausau nenustodama tos pačios melodijos akordų ir negaliu nustoti liejusi ašaras.
Nežinau kodėl taip yra, tikriausiai širdis neatlaiko per daug šiltų garsų.
Sunku ištverti vienai tokius vakarus, kai atrodo, kad pasaulyje visko tiek daug,
Bet meilės tau nėra. Bent jau iš tų, kuriems savo meilę atiduotum be jokių ačiū.

Norėčiau dabar nuspausti turn off mygtuką, atsikratyti, bet kokio sujungimo su pasauliu, bet juk tai nepavyks...
Gyvenimas, ne kompiuteris. Nėra čia ir jokių Esc ir Cancel or Delete...
Oi ne.. Viskas lieka, nuo nieko nepabėgsi, net jeigu mėginsi spausti RESTART.
Tai kam aš dar stengiuosi ? Kam bandau pykti, kad kažkokio daikto kuris mane skaudina ?

Norėčiau turėti jėgų pasakyti sau, kad man to nereikia...
Bet juk tada būčiau melagė ? Argi ne ?
Taip...
Sau meluoti jau atsibodo, tai dariau per daug kartų ir per dažnai.
Gal jau atėjo metas ir man pasisakyti tiesą ?
Tiesą, kad aš visko noriu, kad vis dar kartais svajoju, nors ir vaikštau su laimės kauke.
Ech, bet ką gero duos šitas mano postas ?
Pamatys jį bet koks žmogus, pavartys akis, pagalvos, kad tai taip paika ir išjungs, nes juk visiems nusispjauti į kito jausmus ar išgyvenimus...
Gal geriau baigsiu rašyti, nes tuojau prakeiksiu visus, kad užklius man už akių, o juk to daryti visai nenoriu...

Širdies skausmas

Dabar, kai žvelgiu tiesai į akis, man darosi baisu.

Niekaip nesugebėjau tau pasakyti kaip jaučiuosi,

Nesugebėjau parodyti savo jausmų.

Slėpiau juos pati nuo savęs.

Kai nebeliko tavęs, prisipažinau,

Kaip labai tave mylėjau,

Kaip labai tu man buvai svarbus,

Ir kad be tavęs gyventi negaliu.

Bijau dabar pakilti iš savo vietos,

Bijau, kad nebepamatysiu tavo šiltų akių,

Akių, kurios man teikė džiaugsmą,

Nors to parodyti nemėgau.

Puikiai suprantu, kad žmogus parodo savo jausmus tada, kai kažko netenka.

Pati tik dabar supratau, kad su manimi kažkas negerai.

Aš visą laiką sau melavau...

Melavau, nes mane sukaustė netikęs jausmas - baimė.

Atsiprašau... Nenorėjau kad viskas taip pasibaigtu.

Man gaila, ir labai sunku išnykti, Gaila viską palikti ir nebejausti.

Bet mums abiems bus tik geriau...

Bent jau tu galėsi vėl pamilti...

Niekada nebe galėsiu ramiai žiūrėti į žvaigždes,

Nes paskutinį kartą jas stebėjom kartu.

Tada tu man pasakei , kaip labai Myli,

O aš pabėgau... Aš.. tave mylėjau, bet bijojau tai pripažinti

Dabar taip norėčiau atsidurti tavo glėbyje

Norėčiau vėl pajausti tavuosius pirštus laikančius mano ranką...

Širdis man plyšta iš skausmo, nebegaliu ištverti...

Ak... mano gyvenimo meile... man tavęs taip reikia...

One kiss leads to your death

Tavęs nemylėti nemoku

Bet su tavim būti negaliu

Norėčiau tave pabučiuoti

Bet vienintelis bučinys nuves prie tavo mirties.

Tu greitai nuvysi kaip rožė,

O man teks per amžius žaliuoti

Tu greitai nieko neatminsi

O aš amžinai galvosiu apie tave.

Dažnai noriu atsukti laiką atgal

Bet to padaryti neleidi Tu.

Dažnai pasvajoju apie kitą pusę

Bet tavęs vistiek joje nėra

Be tavęs gyvent nenoriu

O tu tik sakai, kad to ir nebus

Naktim bandau tau priminti kas esu

Bet tu tik svajoji ir nieko nematai.

Netyčia priverčiau tave suklusti

Tu niekada gerai manęs nepažinojai,

Kartais apsimesdavai kad supranti,

Nors iš tiesų tai buvo tik melas,

Kad galėtum prieiti arčiau.

Sakei, kad myli ir nori būti kartu,

Nors tikriausiai gerai nesupratai kas yra meilė.

Dažnai girdėjau tave kartojant, kad brangi tau esu,

Bet iš tiesų tu taip negalvojai.

Žinau, gal tau atrodo, kad ir tu man patinki,

Kad ir aš tave myliu bei branginu,

Bet tiesa tiesiog tyra,

Tu man tik mylimas draugas.

Suprask ir nepyk,

Tiesiog kitaip mylėt nemoku.

Prašau, neversk manęs daugiau liūdėti,

Ir pasistenk viską pamiršti.

Paleisk kvailas svajas,

Apie bent kokią ateiti kartu.

Surask kitą sielą,

Kuri tavęs tik ir laukia.

Meldžiu, išklausyk ir nepeik,

Žinau, dabar mane keiki.

Priimsiu, bet kokius tavo žodžius,

Nes pati esu dėl visko kalta.

Na taip, gerai, mėgstu save kaltinti,

Tai tu gerai žinai.

Bet šį kartą sakau nuoširdžiai,

Geriau išeik iš mano gyvenimo.