Dabar klausau nenustodama tos pačios melodijos akordų ir negaliu nustoti liejusi ašaras.
Nežinau kodėl taip yra, tikriausiai širdis neatlaiko per daug šiltų garsų.
Sunku ištverti vienai tokius vakarus, kai atrodo, kad pasaulyje visko tiek daug,
Bet meilės tau nėra. Bent jau iš tų, kuriems savo meilę atiduotum be jokių ačiū.
Norėčiau dabar nuspausti turn off mygtuką, atsikratyti, bet kokio sujungimo su pasauliu, bet juk tai nepavyks...
Gyvenimas, ne kompiuteris. Nėra čia ir jokių Esc ir Cancel or Delete...
Oi ne.. Viskas lieka, nuo nieko nepabėgsi, net jeigu mėginsi spausti RESTART.
Tai kam aš dar stengiuosi ? Kam bandau pykti, kad kažkokio daikto kuris mane skaudina ?
Norėčiau turėti jėgų pasakyti sau, kad man to nereikia...
Bet juk tada būčiau melagė ? Argi ne ?
Taip...
Sau meluoti jau atsibodo, tai dariau per daug kartų ir per dažnai.
Gal jau atėjo metas ir man pasisakyti tiesą ?
Tiesą, kad aš visko noriu, kad vis dar kartais svajoju, nors ir vaikštau su laimės kauke.
Ech, bet ką gero duos šitas mano postas ?
Pamatys jį bet koks žmogus, pavartys akis, pagalvos, kad tai taip paika ir išjungs, nes juk visiems nusispjauti į kito jausmus ar išgyvenimus...
Gal geriau baigsiu rašyti, nes tuojau prakeiksiu visus, kad užklius man už akių, o juk to daryti visai nenoriu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą