Nežinau kodėl, bet šiandien netikėtai prisiminiau savo senas 'geras dienas', patirtus momentus, išgyventas akimirkas, įgautą patirtį, pasidalintas mintis, atrastus ir prarastus draugus.
Apie viską nuo pradžių:
2012.03.23 - Penktadienis - Mokykla - Ši diena mokykloje, lyg atokvėpis. Sėdi nuobodžioje pamokoje ir galvoji, dar truputis, dar pasėdėsiu, pasivarginsiu ir viskas, bėgsiu į laisvę kaip paukštis, pasidžiaugsiu už lango jau sušvitusia pavasario saule ir pasitiksiu savo savaitgalį. Taip buvo ir man. Kelionėje į mokyklą, atrodo tokioje monotoniškoje, kuri niekada nesikeičia ir yra tokia kaip ir kiekvieną dieną, staiga kažkas pasikeitė. Aš pradėjau juoktis iš širdies. Tai buvo kvaila, nes man beklausant dainos visai ne į temą iškilo senai vienoje dramoje regėtas vaikino su kasytėmis vaizdas. Šis reginys man pakėlė nuotaiką jau visam rytui.
Sėdėjau vieną pamoką po kitos ir staiga, pradėjau laiminga sau kikenti, nežinau iš ko, tiesiog pradėjau ir viskas. Nuo tos sekundės visai dienai užsifiksavo gera nuotaika. Aš šypsojausi, juokiausi, buvau gera savo draugams ir man buvo smagu. Kai keliavau namo, pamačiau kelias savo buvusias mokytojas ir gavau sunkiai atsikvėpti. Aš jų pasiilgau. Gal su viena iš jų ir nesutariau, bet mano širdžiai ji buvo artima. Man patiko vieną minutės dalį prisiminti, kad kartais mes sutardavom ir juokdavomės iš gan kvailų dalykų. O mano užmatyta geografijos mokytoja buvo pati geriausia. Jai lygių iki dabar neradau. Man ji buvo itin artimas žmogus su kuriuo galėjau apie daug ką pasikalbėti, padiskutuoti, pasitarti... Atsirado man noras sugrįžti, bent trumpam praeiti senosios mokyklos koridoriumi ir susirasti sau brangius mokytojus, mano gyvenimo kely padėjusius žmones, bet gaila, aš suvokiau, kad to padaryti nepavyks. Kodėl ? Nes garantuotai mano veidas jų atmintyje senų senovėje išblanko vos paskutinį kartą užvėriau mokyklos duris. Gal taip ir geriau.. Kam reikia prisiminti..
Vakarėjant ir klausantis muzikos (lyg aš to kažkada nedarau) aš pramečiau akimis senus 'dienoraščio' puslapius ir kreivai šyptelėjau. Kai žvelgiu į savo seną kūrybą, suprantu, tai buvo mano pramoga, mano poilsis, mano atsikvėpimas po sunkios dienos ir kažkas, kas priklausė tik man. Dabar viskas kiek kitaip. Aš sava kūryba dalinuosi su žmonėmis, stengiuosi išpešti vien vieną žodelį, be to įprastinio - patinka. Gaila, dažniausiai lieku nieko nepešusi.
Taip pat aš su ta sava kūryba prisiminiau ir žmones, kurių jau šalia savęs neturėsiu, bet dėl kurių per daug galvos nesuku, nors jie ir buvo man brangesni..Lyg šeima.
Galų gale, kai suskambo NALINALINA ;D, aš padarau išvada, prisiminimai yra brangūs, jie virpina širdį, net nesvarbu, ar jie linksmi ar liūdni. Pas mane jų daug visokių, dėl visų noriu verkti, bet dar labiau ir šypsotis, nes esu patenkinta, kad galėjau tai patirti.