Keista, bet laikas nesustoja, o ir žaizdos taip netikėtai atsiverti sugeba, kad net baisu.
Tavęs aš nepažinojau, skaudu,
Dabar gailiuos, kad pabijojau.
Maniau, visada išliksi šalia,
Tik aš tavęs nepastebėsiu, kaip kad tu sugebėjai pastebėti mane.
Prisipažįstu klydusi, net labai...
Dabar tavęs nėra šalia, o tik taip sugebėjau tave pastebėti... tik netekus tavęs.
Kas bus toliau - jau nežinau,
Kažko labai jau tuščia širdy.
Žinau, po kurio laiko skylė, kuri sugebėjo prasižioti, galiausiai užsivers.
Bet taip pat gerai žinau, kad niekas nebus taip, kaip buvo.