Kodėl, kodėl, kodėl... Kodėl tu mane taip skaudžiai apgavai, kai viskas, ką tau esu padariusi – tai mylėjusi neišpasakytai, be galo, be krašto...
Atrodo, gyvenimas būti geresnis ir negali. Dienų ir laiko neskaičiuojam, šypsenos iš veidų nesitraukia, viskas atrodo tiesiog tobulai.
-Myliu tave ,- eilinį kartą ištariu, prieš užmerkiant akis, bet jau daugiau nei šimtąjį kartą neišgirstu iš tavęs jokio atsako tik „Mm..Ir aš“. Nejaugi taip sunku dar trumpam priversti dirbti savo žandikaulio raumenis ir pasakyti vieną žodį ? Taip... Tikriausiai, kad tau sunku, bet nesvarbu, nes vis tiek tave myliu.
Nubudusi ryte ir neradusi tavęs šalimais, sutrinku. Kur gi tu pasidėjai šeštą valandą ryto ? Lėtai išlipusi iš lovos patraukiu ilgu, bet siauru koridoriumi vedančiu iš mūsų kambario į vonią ir svetainę. Visur tylu. Vonia tuščia, sausa, tavęs čia tikrai nebūtą. Svetainė tokia pat, kokią palikome praėjusią naktį. Šiek tiek apverstą, išmėtytomis pagalvėmis, parvesta vyno taure, kuri paliko ryškią raudoną balą ant šviesaus medžio grindų. Tavęs ir čia nebūta. Tai kur gi tu ? Einu tolyn... Dar vienas koridorius, toks pat siauras, bet toks trumpas, it kilimėlis prie lauko durų. Virtuvė, ir ji nepaliesta. Lėkštės vis dar ant stalo, stiklinė su sulčių likučių tebestovi ant kriauklės krašto. Viskas taip pat. Sutrinku. Kur dar tu galėjai patraukti ? Ar verta tikrinti lauko duris ? Gal geriau tiesiog vėl grįžti į lovą ir trumpam užmigti, o paskui..Paskui gal tu vėl būsi šalia manęs ? Nežinodama ką daryti, galiausiai pasirengiu ir žengiu link lauko durų. Vienas žingsnis, antras, trečias... Kiek gi tų žingsnių reikia, kad iš virtuvės pasiekčiau duris ? Kiek gi užtrukčiau bėgdama jų atidaryti, jei kiltų katastrofa ? Nežinau. Niekada apie tai nesusimąsčiau. Nebuvo laiko. Nebuvo priežasties. Su didžia baime ir viltimi ištiesiu ranką. Oo, kad ta spyna duryse vis dar būtų užrakinta du kartus, o prašau... Palenkiu rankeną. Užrakinta. Bent tiek gerai. Giliai įkvepiu ir pasuku raktą. Vienas trakšt, reikia kad dalis spynos jau atrakinta. Dar vienas, ir mano širdis galės nusiraminti. Vėl suku raktą, laukiu to garso, bet... Mano akys prasiplečia. Jokio trakšt. Raktas pilnai spynoje neapsisuka. Durys užrakintos...Ne mano rankomis. Mano drebanti ranka atsitraukai nuo rankenos, akys pradeda greičiau mirksėti. Pirmą kartą per visą savo gyvenimą po šiuo stogu, aš pasileidžiu bėgomis atgal į miegamą, kur viskas ir prasidėjo. Lova sujaukta, kilimas užlinkęs. Viskas kaip ir likę po nakties. Prilekiu prie spintos, praveriu jos duris ir lieku stovėti sustingusi. Akyse ašaros. Tuščia. Tuštuma pasiglemžusi tavo spintos dalį. Nieko nėra. Nė menkiausios iš marškinių ištrūkusios sagos. Nieko. Mano rankos, it kokios šimtametės moters, užveria tas duris. Kojos neša atgal į lovą. Pagalvė šlampa nuo ašarų...
Kiek kartų visa tai pasikartojo ? Kiek kartų ieškojau tavęs ? Kodėl mano pasąmonė tokia žiauri ? Kodėl viskas, ką darau pastaruosius tris metus, tai atkuriu potyrius iš tos nakties, iš paskutinės mudviejų nakties kartu ? Ar tai kada nors baigsis ? Ar sugebėsiu kažkada išmokti vėl gyventi ? Vėl nebijoti sakyti „Myliu“ ? Ar ateis ta diena, kai tuštumą spintoje pakeis nauja valdžia ? Kai durys vėl bus rakinamos du kartus ? Kai indai bus išplaunami ? Vynas netelkšos balomis ant grindų ? Nežinau... Atsakymų neturiu.. Jų tik laukiu...Bet kol kas viskas man atrodo per daug neigiama.
Vėl imu vyno taurę į rankas. Pažvelgiu į tą raudoną skystį ir atsidūsėju. Priglaudusi taurę prie lūpų, paragauju gerai jau žinomo Itališko skonio ir tada iš rankų paleidžiu taure. Nukritusi žemėn ji nesudūžta, tik viskas iš jos pasipila. Taurė nusiridena iki sienos ir palei save palieką raudoną upelį. Vynas ant grindų lėtai plečiasi, užima savo poziciją. Atsisėdų ant sofos. Kairė ranka šveičia šalin spalvotas pagalvėles, dešinė – žurnalus. Giliai įkvėpusi susiveliu rankomis plaukus ir pakylu ant kojų. Lygiai dvidešimt vienas žingsnis iki kambario. Duris paspiriu su koja, užkliūnu už kilimo, jo kraštas užsiriečia, parkrentu į lovą. Persiverčiu į savo pusę. Atsikvėpiu.
-Myliu tave ,- ištariu širdingai ir užmerkiu akis.
Viskas vėl kartojasi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą