1
Nubudusi iš savo tamsių sapnų kurie ją kankiną kiekvieną naktį, Anabelė sunkiai pramerkė akis ir pamėgino nubraukti saulės spindulius nuo veido. Vis dar gulėdama ji apsidairė po kambarį, mergina puikiai žinojo, kad čia niekas nebuvo ir viskas bus savo vietose, bet taip elgdavosi lyg ir iš įpročio ir atsargos. Nuleidusi kojas iš lovos ant minkšto ir šilto kilimo, Ana lėtai išlipo iš lovos ir raižydamasi patraukė į vonią. Eidama ilgu koridoriumi, kuris buvo išklotas medinėmis grindimis, mergina tylomis klausėsi kas vyksta namuose. Bet namas skendėjo amžinoje tyloje. Anai pasiekus vonios duris, kūnų perbėgo šaltas virpulys kuris privertė merginą sustoti ir apsidairyti. Pastaruoju metu tai kartojasi vis dažniau ir tampa tiesiog monotoniška...
Viskas gerai, niekas manęs nestebi, pirmyn Anabelė, keliauk toliau. Pati sau pasakiusi mergina pagaliau nulenkė durų rankeną ir pateko į skaisčiai žalsvomis plytelėmis išmuštą milžinišką vonios kambarį, kuris visuomet teikė daugiausiai džiaugsmo. Jausdamasi daug tvirčiau Anabelė pasinėrė į rytines apeigas. Atgulėjusi penkiolika minučių šiltoje vonioje, Ana ilgai stovėjo priešais veidrodį ir skaičiavo kiek kartu šepečiu braukia per savo ilgus, kaštoninius ir spindinčius lyg princesės plaukus. Atlikusi įvairiausias procedūras veidui ir sunaudojusi geras dvi valandas savo brangaus laiko, ji pagaliau išėjo iš vonios, nusprendusi, kad šiandien negalvos nieko nepageidautino.
Lipdama laiptais žemyn Anabelė nugalėjo nepagalvoti, kad jai labai nepatinka ši kraupi tyla, kuri tęsiasi jau labai ilgą laiką. Taip, ji žinojo, kad jos tėvai prisistatys į namus vos prireikus, bet ji taip pat žinojo, kad yra davusi sau pažada, jog į juos kreipsis tik iškilus didelei bėdai, kurios nepajėgs sutvarkyti.
Įžengusi į karališko dydžio svetainę ir atitraukusi milžiniškas užuolaidas Ana pagaliau sugebėjo plačiai nusišypsoti, nes pagaliau visas namas skendėjo saulės spinduliuose. Įjungusi muzikos grotuvą, ji šokio žingsneliais patraukė į virtuvę, kurioje tiesiog sukosi kaip paukštelis. Stilinė šilto pieno, nedidelis sumuštinis su kumpiu ir energetinis šokoladukas greitai atsidūrė jos skrandyje ir mergina jau buvo pasirengusi pasinerti į jos laukiančius nuotykius. Nulėkusi prie durų, ji kaip visuomet pasičiupo iš vakaro suruoštą ir paliktą mokyklinę kuprinę, pasitaisiusi uniformą išjungė magnetofoną ir išplaukė į ryto gaivą.
-Ach...- išsprūdo tylus atodūsis iš Anabelės lūpų, kai ji pajuto į jos plaukus jau spėjusi įsisukti vėją Vakarį. Užtrenkusi namo duris ir pasidžiaugusi rausvais medžio lapais Ana pagaliau patraukė siauručiu takeliu link mokyklos. Dabar ji mintyse tyliai dainavo savo mėgstamą dainą ir negalėjo nustoti nesisukusi ratu, dabar ji tik laukė, kada tiesiai prieš ją iškils jaus geriausios draugės Elizos veido ir jos abi galės pasidžiaugti savais sapnais. Mergina puikiai žinojo, kas šiandien bus ir ko laukti. Bent jau taip manė žinanti ji, o likimas jai jau rengė visai kitokią šios dienos ateitį.
-Just for this day! - pagaliau garsiai išdainavusi Anabelė nusijuokė ir sustojo vietoje. Apsisukusi ratu ir išblaškiusi savo mintis ji kiek pasimetė, kad vis dar nesutiko Elizos. Tai visai nebuvo jos santūrios ir visada laiku, lyg laikrodis pasirodančios draugės elgesys. Prikandusi lūpą Ana išsitraukė savo telefoną su daugybe įvairiausiu pakabučių, ir šiaip ne taip suspaudė mygtukus, kad galėtų prisiskambinti Elizai. Telefonas ilgai pypsėjo, kol galiausiai atsiliepė draugės atsakiklis ir išdainavo Elizos plonu it pelytės balsu Šiuo metu esu užsiėmusi arba tiesiog ignoruoju pasaulį. Žinote ką daryti po to keisto garso, tad geros dienos ir nepamirškit šypsotis!
Anabelė labai jau įtariai pažvelgė į telefono ekraną, bet ką jau darysi, jeigu prisiskambino, nors ir į atsakiklį, bet reikia kažką pasakyti.
-Hey El, čia Ana, tik norėjau pasiteirauti ar tau viskas gerai. Kai gausi šį pranešimą prašau atsakyti, nenoriu pradėti nerimauti. - Greitai išbėrusi žodžius Anbelė pasidėjo telefoną ir jau tuščia galvą tęsė savo kelionę į mokyklą, kurios stogas jau švietė iš tolo...
Eliza nežinojo kiek laiko ji prabuvo aklinoje tamsoje, ji nesuprato ar jau diena ar naktis, mergina tik girdėjo klykianti jos telefoną kuris skelbė, kad skambina jos geriausia draugė. Jai taip norėjo klykdamai šokti prie mobiliojo, bet to padaryti nesugebėjo, nes tiek kojos su rankomis tiek jos burna ir net akys buvo surištos ir užrištos labai tvirtai. Eliza jautė, kad ji dabar yra ant kažko kieto ir, kad pro jos plonyčius drabužius pučia šaltas vėjas, nuo kurio baigia nušalti visi pirštai.
Kodėl aš čia... Juk tik norėjau, bent kartą linksmai pasibūti... Skambėjo mintys Elizabetos galvoje, o mergina jau buvo pradėjusi aimanuoti, tik pati to gerai nesuprato, kol garsiai netrinktelėjo durys ir kažkieno stiprūs pirštai suėmė jos petį.
-Ššš, nereikia šitaip aimanuoti ir muistytis, nesirengiu daryti tau nieko blogo - ištarė šaltas balsas prie jos ausies, ir Eliza jautė, kaip vėjus kvėpavimas leidžiasi jos kaklu žemyn. Mergina būdama baisiai išsigandusi sugebėjo tik krestelėti galvą, tikėdamasi, kad jos plaukai sugebės paslėpti gležną kaklą, nuo to asmens kuris ją čia laiko.
Atrodo tai padėjo, nuskambėjo atsipalaiduojančios mintys jos galvoje, nes garsus kaukšėjimas ir durų trinktelėjimas tik įrodė, kad tas, kuris ją čia laiko išėjo. Dabar merginai tik reikia nepraskysti ir sugalvoti, kaip pasiekti savo telefoną, kad galėtų prisiskambinti bent kam. Ji pradėjo muistytis vietoje, net stengėsi šokinėti, kol galiausiai prisiplojo prie ledinių grindų ir susiprato, kad sėdėjo ant kėdės. Jausmas buvo tikrai nemalonus, jos nugara net išsirietė, nes visa Eliza buvo tiesiog pritvirtinta prie tos netikusios kėdės, kurios dėka, šiuo metu neįmanoma pajudėti.
Prisižiūrėjusi užtektinai filmų, kuriuose pagrobtos merginos stengiasi išsivaduoti iš savo padėties Eliza nusprendė nedelsti ir tiesiog sukaupusi visas jėgas ir sukandusi dantis pradėjo ridentis į kažkurį vieną šoną, tikėdamasi, kad galiausiai atsitrenks į sieną. Jos laimei toji siena buvo visai šalia, o ir į ją ji įsirėžė su nugarą, tad galiausiai keli kėdės rėmai išlūžo ir mergina jau galėjo pajudinti savo rankas tiek, kad jų pagalba nusirištų akis ir galiausiai atsikratytų visų ją laikančių pančių. Išsivadavusi ji apsidairė ir garsiai susikeikė, nes vieta, kurioje ji stovėjo, tiesiog buvo aklina ir joje nieko nesimatė. Burnodama ant savęs, kam pasidavė pagundai, ji stengėsi įžiūrėti ar bent apčiuopti savo telefoną. Pagaliau aptikusi vieną iš jo pakabučių ji vos nesuklykė ir atidariusi telefoną pradėjo mėginti rinkti numerė, bet nespėjo nuspausti nei trečio skaitmens, kai išgirdo kažką lipant laiptais. Persigandusi kaip niekada ji nuspaudė skambinimo mygtuką, tikėdamasi, kad bent kam prisiskambins ir visa drebėdama žiūrėjo į duris. Ji jau rengėsi klykti, kai telefonas trakštelėjo ir jo garsiakalbyje pasigirdo merginos balsas.
-Anabele, padėk, prašau! Mane kažkas pagrobė! Anab..! - tik tiek ji te sugebėjo sučiupti, kai kažkas ją pakėlė nuo žemės ir dar sutraiškė josios telefoną. Mergina nematė, kas toks ją laiko, bet puikiai jautė jo jėgą, ir jau buvo praradusi viltį išlikti gyvą.
-Na ir ką tu čia dabar darei... Sakiau, kad būtum ramiai, o tu nesugebi... - Labai piktai skambėjo dar šaltesnis žmogaus balsas, Eliza persigandusi, net užsimerkė, ir dabar tegirdėjo kaukšint to asmens dantis. Neištvėrusi mergina pradėjo verkti, kol galiausiai buvo pasodinta ant kitos kėdės, bet puikiai jautė, kad niekas jos nesistengia surišti, nors to daryti ir nereikėjo, nes ji jautėsi lyg suparalyžiuota, lyg koks mėšlungis būtų surakinęs visus jos raumenis.
-Ko jau čia žliumbi, gražios merginos negadina savo dailių veidelių ašaromis - Pareiškė vis dar šaltas, bet jau mažiau piktas balsas, o tuo pat metu, Eliza pajuto ant savo veido šaltus, gal net šaltesnius už ledą pirštus. Jai tiesiog taip ir apsivertė akys iš siaubo. Na ir ko ji kišo koją naktį iš namų, na ir kodėl negalėjo likti šiltoje lovoje apsikrovusi pliušinukais ir palindusi po šilumą dalinančiu pledu... Ji buvo kvaiša ir negalvojo, štai kodėl, o dabar jai teks ilgai kentėti, kol galiausiai patirtis palaimą ir bus negyvą numesta kur nors kelkraštyje ,su kitomis, niekuo dėtomis merginomis...
Eidama mokyklos kiemu ir su visais sveikindamasi Anabelė netikėtai išgirdo skambantį savo mobilujį, tad labai mikliai jį pakėlė. Iš pradžių jį labai apsidžiaugė, kad skambina Eliza ir dėl jos jau nereikai jaudintis, bet išgirdusi kaip draugė klykia, Ana vos nepaleido telefono iš rankų. Ryšiui nutrūkus ji vis bandė prisiskambinti, bet atsibostantis operatorės balsas ilgai ir nuobodžiai kartojo, kad telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų. Nežinodama, ką jai daryti, Anabelė vis kalusė ir klausė, tą patį įrašą, kuris ačiū dievui įsirašė jos telefone. Į pamokas Ana nesugebėjo nueiti, tad prasedėjusi geras dvi valandas seselės kabinete su telefonu prie ausies, ji galiausiai išlėkė iš mokyklos teritorijos bala žino kur.
Lėkdama purvinais skersgatviais ir tuneliais Anabelė jautėsi nejaukiai, bet ji nieko kito negalėjo daryti, tik bėgti ir ieškoti savo geriausios draugės. Merginos balsas skambėjo visur, daugelis traukėsi jai iš kelio, pagalvoja, kad jau visai mergaitei protas pasimaišė, kiti dar bandė ją stabtyti ir padėti, bet Ana nieko neklausė ir lėkė lyg akis išdegusi. Po kurio laiko, ji galutinai sustojo, nes pradėjo skaudėti šoną ir jai teko atsiremti į gan baugiai atrodantį pastatą. Sunkiai alsuodama, Anabelė bandė mąstyti blaiviai. Jos bėgimas niekam nepadės, jai reikia nustoti elgtis paikai ir eiti tiesiai į policiją... Bet jai ta daryti yra nelengva, juk ji nemėgsta policijos pareigūnų... Kraustydamasi iš proto, Ana galiausiai neišlaikiusi pusiausvyros parkrito ant žemės ir apsikabinusi kelius pradėjo verkti.
-Kvaiša, netikėlė... Dėl savo geriausios draugės negali pajudinti nė pirštelio - Anabelė pradėjo save keikti visokiais žodžiais, nes jautėsi kalta, dėl to, kad Elizos dabar nėra kartu su ja. Taip save keikdama ir liedama ašaras ji nepajuto kaip prasidarė to bauginančio pastato durys ir laukan išlindo vaikinas.
-Ei, ar tu gerai jautiesi! - riktelėjo jis pasilenkęs jai į ausį, tad Anabelė gavo pašokti ir surikti. Ji įdėmiai nužvelgė vaikiną. Visų pirma, jos akis prikaustė aptemtos juodos odinės vaikino kelnės, kad ir kaip nemandagu, Ana net prasižiojusi greitai pakėlė akis į jo veidą, kuris, turėjo pripažinti ji, atrodė tikrai neblogai. Vaikino akys švytėjo tamsiai melsva spalva, kokios Anabelė dar nebuvo regėjusi, o ir lūpos atrodė, gan saldžios.
Raminkis, mintyse savo subarusi Anabelė vos vos linktelėjo.
-Ačiū, man viskas gerai - pratarė ji ir mikliu judesiu nusivalė ašaras, bet matyti, kad priešais ją stovintis asmuo, to nepraleido.
-Šit kaip ? Kuo tuomet verki ? - jis kalbėjo ne tiek paslaugiai, kiek pašiepiamai. Mergina susiraukusi užvertė akis į dangų.
-Na ir kas ? Ar šioje valstybėje verkti negalima ? - ji bandė išlikti ori ir šalta, nepuls čia pirmam pasitaikiusiam aiškinti, kad jai negerai.
-Ir gerai... Verk, kad sau nori, aš galvojau tau padėti, bet žiūriu, kad pati susirasi savo drauge. - Vaikinas tik pavartė akis ir atsukęs Anabelei nugarą grįžo vidun garsiai uždarydamas duris. Tik po akimirkos mergina susiprotėjo ką jisai sakęs.
-Eliza, tu žinai kur Eliza! - klykdama Anabelė puolė paskui jį. Vos atstūmusi sunkias duris, ji per plauką nenusivertė nuo stačių laiptų ir pasileido jais ten, kur vedė akys.
-Palauk, po velnių, kur tu! - klykė ji ant viso pastato, kuris tiesiog skambėjo nuo jos balso. Pykdama mergina galiausiai įbėgo į kažkokią didžiulę salę ir apsidairė. Suraukusi nosį ji toliau sukosi ieškodama viaikino. Jai nepatiko tai ką pamatė, dievaži, jeigu jos akys jos neapgauna, tai čia galima sakyti vaikinų striptizo klubas. Paklaikusi Anabelė tarp visų ieškojo, to vaikino odinėm kelnėmis ir dailiu užpakaliuku, bet nesugebėjo niekur jo pamatyti. Vis dar piktoka ji nuėjo ir atsisėda prie laisvo kampelio. Na taip, eidama su mokyklos uniformą ir dar tokioje vietoje ji susilaukė kiek priešiškų kai kurių moterų dėmesio, bet jai tas nerūpėjo. Dabar esmė buvo susirasti tą, kuris žino, kas nutiko Elizai. Sėdint Anabelei teko nuleisti galvą, nes ją vis labiau vertė šlykštėtis ši vietą.
Kur ritasi šis pasaulis?, pati savęs mintyse paklaususi ji netikėtai išvydo tą pati vaikiną greitai praeinantį vos ne pro ją. Žinoma Anai neliko nieko kito kaip pašokti oran ir lėkti paskui jį.
-Palauk! Prašau! – vis garsiau šaukė ji, kol galiausiai sustojo priešais vaikino nugara. Tasai simpatiškas pašlemėkas tik dabar susiprotėjo, kad čia buvo šauktas jisai ir galiausiai pasisuko į Anabelę.
-Na ko nori ? – pašiepiamai išspaudė jis įdėmiai stebėdamas merginos veidą.
-Tu.. tu sakei, kad gali man padėti dėl draugės – pridususi sumurmėjo Ana ir neatitraukė akių nuo jo veido.
-Aš taip nesakiau. Sakiau, gal galvojau padėti – jis labai keistai šyptelėjo ir kilstelėjo antakį aukštyn.
-Bet... Bet iš kur tu žinai... ?
-Ai, atpažinau tave iš nuotraukos, o kai pamačiau, kad verki susiprotėjau kas gali būti. – Labai įprastai pasakęs jisai atsirėmė į šalimais esantį stalelį ir toliau stebėjo Anabelę
-Iš kokios dar nuotraukos ? – visai jau nebe susigaudydama ji pasiteiravo
-Iš tos kurioje jūs su drauge prie fontano – pavartydamas akis jis mestelėjo Anabelei kažkokį juodą daiktą. Geriau pasižiūrėjusi ji susiprotėjo, kad jos rankose ne kas kita, o Elizos rankinukas
-Iš kur ? Kodėl jis pas tave ? – Anabelei darėsi vis labiau silpna, nejaugi tai šis vaikinas pasigrobė jos draugę, bet kodėl tada pasakoją kažką jai.
-Radau netoli šios vietos, pagalvojau gal ateis kas pasigedęs, bet žinoma prieš tai turėjau išsiaiškinti, ar nebus kokių savininkės dokumentų, bet teko nusivilti, viduje tebuvo nuotrauka su tavimi ir piniginė be jokių dokumentų.
Anabelei to užteko, ji susmuko ant šalia buvusios kėdės ir rankomis užsidengė veidą. Eliza ją laikė geriausia drauge ir dar tikėjosi pagalbos, o štai dabar ji sėdi bejėgė ir nieko negali padaryti, kad ištrauktu savo draugę iš bėdos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą