-Ačiū, aš jau geriau eisiu namo ,- nusišypsojusi ji pamirksėjo akimis ir pradėjo žingsniuoti link mokyklos vartų. Maksas kurį laiką pastovėjęs nusišypsojo ir pamojo jai.
-Sėkmės! Iki rytojaus ! ,- suriko jis ir sulaukė rankos mosto.
Eidama namo Anabelė tyliai kvatojo, ji nesitikėjo, kad gali taip pasielgti ir apkabinti Maksą, bet dar labiau nesitikėjo sulaukti tokio malonaus atsako. Galbūt Maksas jai jaučia kažką daugiau nei tiesiog draugiškus jausmus. Grįžusi namo Anabelė ilgai sėdėjo virtuvėje priešais puodelį karšto šokolado ir galvojo apie tą vaikiną ir jo akis, bet kas kartą, kai ji stengėsi prisiminti kažką iš jų pirmojo susitikimo, visuomet prieš akis iškildavo baisus vaizdas, krauju aptaškytas Makso veidas ir jo rankos. Vis stengėsi šias mintis Aną išmesti iš galvos, bet tai nelabai gerai sekėsi, galiausiai į viską spjovusi ji paliko puodelį ant stalo ir išėjo į lauką. Atsisėdusi apsnigtoje verandoje Anabelė įdėmiai stebėjo mišką tolumoje, jai taip norėjosi pašokti ant kojų ir lėkti tenais, bet mergina puikiai žinojo, kad greitai sutems, o miške tokiu paros metu tikrai nesaugu, ypač kai jai dar negerai su sveikata. Ana buvo pasipiktinusi savimi, ji nesuprato, kaip galėjo taip imti ir susirgti iš niekur nieko. Jai buvo labai silpna ir jau net pradėjo suktis galva, bet mergina nėjo atgal į namą, jis buvo toks pat tuščias kaip ir laukas, tad jokios naudos iš to, kad ji užsidarys tarp keturių sienų. Pakėlusi galvą į dangų Anabelė bandė ką nors pamatyti, bet be krentančių snaigių ir blankaus rūko daugiau nieko viršuje nebuvo. Tai privertė merginą susimąstyti, o gal šis pasaulis kuriame ji gyvena yra ne toks, kokį gali matyti akys ? Galbūt tie padarai iš jos baisiausių košmarų tikrai egzistuoja, o kas jeigu taip ir yra ? Ar jie gali prie jos prisiartinti ir padaryti ką nors blogą ? Tokios mintys privertė Anabelę tik susigūžti ir dar rimčiau galvoti, juk prieš pusę metų jai tokie dalykai visai nerūpėjo, ji kaip ir įprasta aštoniolikmetė tiesiog džiaugėsi gyvenimu ir viskas, o dabar pradėjo jaudintis dėl pačių kvailiausių dalykų ir net bijoti balto sniego tamsoje.
-Tai kvaiša ,- garsiai sau pasakiusi ji manė, kad tai padės susiprotėti jog tikrai yra kiek kvailoka, bet tie žodžiai visai jos nemalonino, tai labiau priminė melą pačiai sau. O ką ji galėjo galvoti ? Ką galėjo daryti tokiu laiku ? Niekas jai nesugebėjo deramai patarti, neturėjo ji net kam išsikalbėti, gal ir galėjo iš šono atrodyti, kad Anabelė yra laiminga ir džiaugiasi savo gyvenimu, o iš tikro taip nebuvo. Neturėjo ji daug gerų draugų, nes iš tiesų buvo labai iš ranki, o ir suaugusiais negalėjo per daug pasitikėti, nes jos pačios tėvai užtektinai įskaudino merginą, pareikšdami, kad ji jau nuo penkiolikos metų nėra vaikas ir puikiai gali savimi pasirūpinti. Taip galvodama ji net nepajuto kaip skruostais pradėjo ristis ašaros, o pro stipriai sučiauptas lūpas tyliai sklisti aimana.
-Bet aš nesu suaugusi! Aš dar vaikas! Ir man reikia stiprios rankos šalia! ,- garsiausiai surikusi ant viso kiemo Anabelė pašoko ant kojų ir spyrusi į verandoje stovintį kibirą nuėjo atgal naman. Atėjusi į svetainę Ana klaikiai norėjo viską daužyti, spardyti ir tiesiog niokoti. Ji troško nugriauti namą ir dar sunaikinti pamatus, tad tiesiog nesusivaldydama iš visų jėgų trenkė ranka į ant senos komodos stovėjusią antikvarinę mamos vazą. Kai ši subyrėjo į įvairiausio dydžio šukes Anabelė tik plačiai nusišypsojo. Jai niekada nepatiko tai, kad jos tėvai viską bandė nupirkti pinigais, net ir merginos meilę. Jai pinigai nereiškė nieko, nesidžiaugė ji tuo, kad tėvai merginai paliko didžiulį namą su geriausiai įrenginiais ir naujausia technologiją, nerūpėjo ir tai, kad už jos išlaidas buvo atsiskaitoma taip pat tėvų pinigais. Anabelė jautėsi taip blogai, kad dabar ji mieliau leistų laiką sugriuvusioje lūšnoje, bet kartu su mylinčia šeima, negu šituose šaltuose rūmuose kuriuose jau senai nebuvo justi meilės. Atsisėdusi prie komodos mergina nusivalė ašaras ir tuomet pajuto, kad daužydama tą niekam tikusią vazą ji sugebėjo susipjaustyti ranką. Nusiminusi ji žiūrėjo, kaip jos delnu teka kraujo srovelė, paskui, kaip ji juda riešu ir galiausiai nuvarva ant suknistai brangaus turkiško kilimo. Anabelė nesistengė sulaikyti varvančio kraujo, jai nerūpėjo ar jis liks įsigėręs į tą kilimą ar ne, mergina tik pakilo iš savo vietos ir lėtai nuėjo laiptais aukštyn į savo kambarį. Sustojusi tarpduryje ji skersai išilgai apžvelgė viską, kas buvo jos kambaryje ir tik dabar sau pripažino, kaip labai jai viskas čia ne patiko. Kad ir štai, jos gigantiška lova su baldakimu, Anabelė nesuprato, kam išviso skirta tokio timo lova, joje tikrai tilptų kokie keturi jos amžiaus paauglei, o štai tėvai ją nupirko tik jai vienai. Pavarčiusi akis Ana žiūrėjo toliau ir raukėsi, jai nepatiko kaip padarytos jos kambario sienos, jos merginai priminė muziejuje esančias karališko miegamojo sienas su šlykščiais ornamentais.
Kaip gerai būtų tiesiog išgriauti tas sienas ,- kilo mintis jos galvoje ir Anabelė nusijuokusi žengė žingsnį prie stalinio stalo. Jis buvo didelis ir labai jau antikvarinis, taip, atrodė tikrai gražiai ir derėjo prie kambario interjiero, gal viskas su juo būtų ir gerai, jeigu ne tai, kad šis stalas kainavo didelius pinigus, už kuriuos kažkas būtų galėjęs pragyventi. Perbraukusi ranka per stalą mergina pažvelgė į priešais lovą stovinčia spintelę, ant jos stovėjo milžiniškas televizorius, o Anabelė nesugebėjo atsiminti kada paskutinį kartą jis buvo įjungtas, tas pats buvo ir su kampe ant specialaus stalelio stovinčiu kompiuteriu. Technologijos nelabai patiko merginai, ji iš viso nemėgo to, kas galėjo parodyti kiek pinigų turi žmogus. Jai nepatiko visas jos kambarys įskyrus seną supamąjį krėslą ir milžinišką knygų lentyną kuri buvo prigrūsta neatmenamų laikų knygų. Visi šie daiktai kažkada priklausė jos mamos tėčiui, o dabar ir jai pačiai. Anabelė priėjusi prie lentynos išsitraukė vieną knygą ir perbraukė pirštais jos viršelį. Tai buvo Šekšpyro knyga, viena jos mėgstamiausių ir daugiausiai kartų skaityta. Atsisėdusi į senelio krėslą Anabelė atsargiai ir švelniai vartė knygą, prieš jos akis pralėkė Romeo ir Džiuljetos dialogai kuriuos mergina mokėjo labai gerai. Ji nustojo vartyti knygą ir sustojo ties savo mėgstamiausiu posmu ,-
„Kas toji meilė? Garo debesėlis,
Atodūsis, į orą pasikėlęs,
Šviesos ir laimės tviskanti versmė
Ar skausmo ašarų juoda gelmė?
Taip, meilė - išmintinga beprotybė,
Medus saldžiausias ir nuodų kartybė. ‘‘
Kreivai šyptelėjusi ji užvertė knygą ir padėjo ją į vietą. Tik tada, kai jos širdis ir siela nurimo Anabelė susitvarkė savo ranką ir aprišusi ją bintų atsigulė į lovą. Neilgai žiūrėjusi į lubas ji greitai nugrimzdo į sapnų karalystę. Tai buvo pirmoji naktis kai Anabelė gerai regėjo kas ją stengiasi nužudyti.
___
Eidama mokyklos koridoriumi Anabelė nesidairė ir laikydama knygas prispaudusi prie krutinės spoksojo į grindis. Iš galvos merginai niekaip nesitraukė nakties skerdynių vaizdai ir krauju permirkęs sniegas. Ji žinojo, kad tai buvo sapnas, bet per daug tikroviškas ir skausmingas. Anabelė pakėlusi savo dešinę ranką įdėmiai į ją žvelgė. Na taip, ji vis dar buvo aprišta bintu, nes vakar kvailiukė sugebėjo susižeisti, bet prieš tai jos taip neskaudėjo. Susiraukusi ji nuėjo link klasės ir tik pamačiusi stovintį mokytoją suprato, kad pirmoji pamoka bus Japonų kalba. Anabelė jau kuris laikas nesigaudė kokios jau bus pamokos, bet tai merginos nejaudino. Praeidama pro Maksą ji mandagiai linktelėjo kaip ir kiekvienam mokytojui ir nuėjo sėstis į savo vietą, žinoma, ji puikiai pastebėjo, kad vaikinas jai norėjo kažką sakyti, bet Ana neturėjo noro jo klausytis. Sėdėdama nuleidusi galvą ji užsirašinėjo tai ką diktavo mokytojas ir vis nedrįso pakelti akių, bijojo, kad vos pažvelgs į Maksą išvys jo mėlynas akis persimainant į klaikiai raudonas ir kad jo žavus veidelis persikreips į klaikų. Kai mokytojas garsiai pašaukė Anabelę vardu ji atsibudo iš savo minčių.
-Tikiuosi jūsų nepažadinau, panele Morganthe ? ,- pasiteiravo Maksas ir Ana baisiausiai susigėdo, kad negirdėjo ką jis prieš tai sakė. Visa klasė pradėjo tyliai kikenti iš jos reakcijos, bet ji nekreipė dėmesio.
-Ne mokytojau, aš tik labai įsigilinau į vieną rašmenį.
-Šit kaip ? Na, o aš jau maniau, kad užmigote nuo mano cituojamo teksto.
Cituojamo teksto ? ,- dabar ji tikrai pasimetė kaip višta ir greitai žvilgtelėjo į šalimais sėdinčią draugę, ji buvo atsivertusi storą vadovėlį kaip ir kiti klasės draugai, tik vienintelė Anabelė buvo pasidėjusi sąsiuvinį ir paišė visokius hieroglifus. Na štai, pagaliau ji prasibudino, šiandien buvo trečiadienis, vadinasi Japonų pamoka turėjo būti tik ketvirta, o pirmoji literatūra. Pakraupusiomis akimis jį įsižiūrėjo į Maksą kurio veide pasirodė senai matyta pašiepiama šypsena.
-Kaip matau, nelabai klausėtės kas buvo kalbėta, tad man teks paprašyti jūsų pasilikti po pamokų. Tikiuosi dėl to nekils bėdų ? ,- jo žvitrios akys prisimerkė, mergina neturėjo jėgų, kad į jas žiūrėtų tad tik linktelėjo ir greitai pakeitė savo sąsiuvinį į literatūros vadovėlį.
-Puiku, tuomet norėčiau toliau tęsti pamoką ir cituoti Romeo žodžius.
Anabelė atsiduso. Nuostabu, negana to, kad ji nežino kokia pamoka, tai pasirodo čia buvo cituojama jos mėgstamiausia knyga. Suraukusi nosį jį žiūrėjo į knygą kaip į tuščią lapą ir bandė susigaudyti kur yra skaitoma.
-Tokia įsimylėjusių lemtis...
Kančių našta krūtinę man slogina.
O tavo žodžiai dar labiau gramzdina
Į liūdesį mane – ir aš jaučiu
Mielingoj sieloj dveja tiek kančių.
Anabelė pakėlė akis į skaitantį Maksą. Ji puikiai žinojo kuri čia knygos vietos, ji dar geriau žinojo, kas seks po šitų ir dar kitų žodžių, tad negalėdama nuleist akių žvelgė tiesiai į judančias vaikino lūpas.
-Kas toji meilė ? Garo debesėlis,
Atodūsis, į orą pasikėlęs,
Šviesos ir laimės tviskanti versmė
Ar skausmų ašarų juoda gelmė ?
Anabelė prisidėjo ranka prie širdies, ji taip stipriai trankėsi, kad atrodė išlėks iš krutinės. Maksas taip nuostabiai tarė žodžius, kad atrodė jog dabar išgyvena tai, ką tuo metu išgyveno ir Romeo. Merginos akyse pradėjo rastis ašaros, bet ji nesirengė jų valytis ar nusukti akis, ji toliau klausėsi nuostabiai gražiai skambančio balso aido. Maksas toliau skaitė ir galiausiai sustojo. Pakėlęs akis į visą klasę vaikinas apsidairė, ir dabar, jo mėlynos dangaus žydrumo akys žvelgė tiesiai į žalsvas, ašarų ir jausmų prisipildžiusias Anabelės akis.
-Ar kas nors norėtų perskaityti vieną posmą iš Džiuljetos eilučių ? ,- paklausė jis lyg ir visos klasės, bet vaikino akys vis dar buvo įsmeigtos į Anabelę. Ji linktelėjo ir lėtai atsistojo.
-Aš norėčiau ,- tvirtai ištarė, bet į rankas knygos nepasiėmė.
-Puiku. Aš klausau ,- pasakęs Maksas šyptelėjo šiltesne šypsena ir įdėmiai stebėjo kiekvieną merginos judesį. Ana užsimerkusi giliai įkvėpė, o kai atsimerkė ji jau buvo ne ta pati mergina, ne. Ji buvo daug patyrusi ir iš meilės bei geidulio mirštanti Džiuljeta.
-Dienos akis užmerk, naktie meilinga,
Ir savo skraistę tamsiąją užskleisk,
Kad niekas negalėtų pamatyti,
Kaip šitos rankos apkabins... Romeo.
Baigusi sakyti tai, kas jau senai tūnojo jos galvoje Anabelė užsimerkė ir lėtai atsimerkusi atsisėdo. Klasėje vyravo tyla. Buvo aišku ne tik jai, bet ir kitiems, kad į šiuos žodžius ji sudėjo daug daugiau jausmų nei derėjo.
Toliau pamoka tęsėsi įprastai, keli mokiniai dar paskaitė ir galiausiai su skambučiu išėjo iš klasės. Anabelė liko sėdėti savo vietoje. Jai buvo gėda pajudėti, gėda į kažką pažiūrėti. Ji tiek daug visko ištvėrė per kelias dienas ir tiesiog šiandien trūko per pus. Ji nenorėjo pripažinti net sau, kad jai yra labai sunku vienai, ji nemėgo jaustis taip, lyg jai reikėtų kitų pagalbos ar paramos, bet dabar tai buvo neišvengiama. Lėtai kildama iš savo vietos Ana vis dar jautėsi apsnūdusi kaip ir pamokos pradžioje, ji nekreipė dėmesio, kad pusę jos daiktų vis dar ant stalo, jei nebuvo svarbu, kad ranką apvyniojęs bintas jau baigia nukristi. Ji tik norėjo pasišalinti. Ji tik norėjo rasti vietą sau.
-Anabele! ,- jau kelintą kartą surikęs Maksas sulaikė ją už peties ir mergina pagaliau atsikvošėjo. Ji stovėjo sustingusi prie savo suolo ir į nieką nereagavo kol pagaliau ją išjudino.
-Ei, ar tu girdi mane ,- vaikinas pamojo jai tiesiai prieš akis ir Ana papurtė galvą.
-Girdžiu, mokytojau ,- ji linktelėjo. Maksui nepatiko toks kreipinys, jis atitraukė nuo jos ranką.
-Kodėl tu su manimi šitaip kalbi ?
-Juk jūs mano mokytojas, kaip kitaip turėčiau kalbėti ?
-Pirmiausiai žiūrėdama man į akis, o šiaip tai kaip su draugu... Juk tokiu mane laikai ?
Anabelė pajuto, kad vaikino akys į ją tiesiog sustingusios žiūri, tad ji iš mandagumo pakėlė akis ir padarė klaidą. Maksas atrodė kiek supykęs, dėl tokio jos elgesio, gal net įžeistas ir įskaudintas. Tai paveikė merginos širdį, ji nusiminusi atsisėdo ant stalo.
-Atsiprašau, tiesiog pamaniau, kad tai bus geriau ,- sumurmėjo sau panosėje, bet vaikinas ją išgirdo ir atsisėdo priešais.
-Kas geriau ? Juk vakar manei kitaip, kas pasikeitė ?
Taip, vakar šokdama į jo glėbi, jį nepagalvojo, kad sapnuos kaip šitas angelas ją nužudo kraupia mirtimi, o dabar jai tenka jo vengti.
-Pasikeičiau aš.. tikriausiai...Visas mano gyvenimas yra painus ir aš dėl to atsiprašau, nenorėjau jūsų.. tai yra, tavęs skaudinti, bet viskas tiesiog susisuko ,- ji sumosikavo rankomis kaip tikra isterikė, o vaikinas sugavo abi rankutes ir pasidėjo sau ant kelių. Ana pašiurpo. Tad judesys buvo tos netikėtas, toks šiltas ir tuo pačiu skausmingas. Susiraukusi dėl sugėlimo ji kaip ir Maksas pažiūrėjo į savo ranką. Bintas buvo visai nukritęs ir dabar Anabelė gerai juto, kad iš žaizdos vėl sunkiasi kraujas.
-Ei, tu susižeidei ?
-Tai niekis ,- ji bandė paslėpti ranką, bet vaikino pirštai tvirtai ją laikė.
-Nepanašu į niekis sužeidimą ,- pavartęs akis, jis atvertė jos delną į viršų ir atsargiai pirštu perbraukęs per žaizdeles pasilenkė. Tai privertė Anabelė nusigąsti, bet tada, jos didžiausiai nuostabai, vaikino švelnios it šilkas lūpos prisiglaudė prie jos delno. Per visą kūną nubėgo daugybė skruzdėlyčių, pilve susisuko gal koks tuzinas drugelių, o akys prisipildė gausybe ašarų. Pakėlusi kairią ranką Anabelė savo pirštus panardino į kaštoninius vaikino plaukus ir tiesiog mėgaudamasi jo artumu privertė jį pakelti į ją akis. Dabar ji gerai galėjo nuspėti, kas buvo matyti jo akyse, tai buvo geidulys. Noras mylėti ir tuo pačiu globoti. Nesuprasdama kas darosi ir negalvodama ar taip galima, ar ne, Anabelė pasilenkė prie Makso, o šis labiau pakėlė galvą nuo jos rankos ir jų lūpos susiglaudė. Įvyko kažkas neįtikėtino ir pasakiško. Anabelė pajuto lengva elektros nukrėtimą, kuris nuo vaikino lūpų perbėgo ant jos, o tuomet perėjo ir iki širdies. Anabelė gyvenime nieko panašaus nejuto, taip, ji buvo bučiavusi kelis vaikinus kurie buvo vieni geriausių šios srities žinovų, bet tų kvailų bučinių tikrai nebuvo galima palyginti su šiuo. Makso lūpos tiesiog teikė neapsakoma malonumą. Jei pakako vien jas liesti, nereikėjo net jų judinti, kad suprastum, kad šis vaikinas ir jo bučiniai yra nepaprasti. Mergina juto, kad vaikino rankos tvirčiau laiko merginos kūną ir tam nesipriešino, ji norėjo būti šalia Makso, ji nenorėjo su juo skirtis nei minutei. Ji rado savo vietą šioje žemėje ir šiuo metu ta vieta buvo šalia Makso, šalia vaikino, kuris galėjo dėl jos padaryti bet ką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą