Tai dar vienas mano rašomas tik tau ‚laiškas‘. Nežinau, kiek jų jau galvoje esu parašiusi, bet vos kelis išdrįstu įspausti lape. Man sunku suvokti, kad šie žodžiai, kuriuos rašau, tavęs vis tiek nepasieks, kad tu jų vis tiek nesuprasi. Dar sunkiau tai, kad vis rečiau apie tave pagalvoju. Seniau buvai tik vienas mano minčių valdovas, o tave iš galvos ištraukti buvo tiesiog neįmanoma misija.
Dabar, kai su tavimi gyvenu jau tikrai daug metų, aš bandau suvokti, kodėl mano meilė tau, nors ir yra pati stipriausia, bet kodėl ji jau neverčia dėl tavęs kiekvieną karta atsikvėpti, sunkiai atsidūsėti, tik apie tave vieną ir tegalvoti?
Gal aš suaugau ? Užsibaigė mano vaikiškos svajonės ? Gal panorau realaus gyvenimo, su kiek realesniu žmogumi nei tu ? Gal užsinorėjau šiltus žodžius, kuriuos kažkada skyriau tik tau, šį kartą skirti tam asmeniui, kuris galėtų mane už juos apkabinti, galėtų padėkoti ar šiaip ką pasakyti ?
Nežinau, kame bėda ir nežinojimas mane žudo.
Šiandien aš galutinai iš savęs išplėšiau dar vieną savo praeities dalelę. Jų vis mažėja ir mažėja. Bijau, kad vieną dieną kažkuri iš tų detalių gali būti ir tu. Surinkti jų atgal aš visai nenoriu dabar, tad ir nenorėsiu vėliau. Bijau, kad tavęs neturėdama savo širdyje ir praeityje, man pasidarys per didelis pasaulis, per daug tuščios vietos manyje. Tikiuosi, kad sugebėsiu išsaugoti mintis ir prisiminimus apie tave. Tavo šypseną. Tą keistą juoką. Akis, kurios man niekada nebuvo gerai įskaitomos.
Bet jei, jei jau nutiks blogiausia, aš labai viliuosi, kad tu sugebėsi kažkaip vėl pasibelsti į mano širdį, gal ir nerealiai suimti mano ranką ir paklausti ‚Kur tu užtrukai, aš tavęs ilgai laukiau‘, o į tai aš atsakyčiau ‚Kur tu buvai, aš visą laiką čia stovėjau ir laukiau‘. Tuo viskas pasibaigtų ir tuo pačiu, prasidėtų. Mes vėl žengtumėm į priekį keliu, dar nepramintu, nepažintu.
Tikiuosi, kad laikas man leis viską sudėlioti į reikiamas vietas, į lentynas, kurių viena priklausys tik tau, kuri bus tvirtai surakinta, kad negalėtum pabėgti iš mano minčių, mano širdies.
