Sapnas

Šią popietę sapnavau sapną.
Sapnavau, kad netekau sąmonės ir skendau savo vonioje...
Nespėjo prabėgti gyvenimas prieš mano akis, tiesiog lėtai užsimerkiau ir dingau...
Girdėjau, kaip kažkieno balsas šaukia mano vardą
Jutau, kaip kažkieno rankos kelia mano suglebusį kūną iš vėstančio vandens...
Nežinau, kodėl man buvo lemta užmigti tame viską naikinančiam vandenyje,
Bet ir nežinau, kodėl man buvo lemta pabusti...
Ilgai kamavausi tarp tamsos ir šviesos labirintų,
Ilgai kankinausi bandydama suvokti garsus...
Po ilgų savo klajonių ir dvejonių, pajutau švelnius prisilietimus kurie lyg elektros šokas vertė mane suvirpėti,
Lėtai ir sunkiai slinkau kankinama dvejonių...
Galiausiai pasiekiau visko pabaigą ir atsargiai pravėriau savo akių vokus.
Prieš akis spindėjo rudos, ašarose paskendusios akys...
Nežinojau kieno jos, nepažinojau jų...
Galiausiai suvokusi, kad tai tos akys kurios mane išvedė iš tamsos ir amžinos tylos....

Prabudusi nesusigaudžiau, ar pabudau iš sapno, ar tiesiog iš amžinybę trukusios komos...

Prisiminimai

Prisiminimai - tiesiog naikina mane iš vidaus.
Netikėtai mano mintis užplūdo seni vaizdiniai
Galinga britvutė, ir raudonas, sūrus kraujas...
Kažkada su tuo gyvenau ir nieko daugiau man nereikėjo...
Dabar perbėga šiurpas, kai pagalvoju, kad tai buvo mano rankos,
Rankos kurios kraujavo, o dabar spindi randais
Rankos, kurios stipriai laikė suspaudusios britvutę, tam, kad galėtų užbaigti savo gyvastį...
Suvirpa mano širdis, kai pagalvoju, kad kažkada vėl tai darysiu,
Vėl man atsibos gyventi ir vėl aš norėsiu viską pabaigti...
Gal tada tai bus veiksminga...
Gal tada pagaliau užbaigsiu savo kančias...

Diary

Brangus dienorašti,
tai žodžiai kuriais kiekviena naivi, kiek uždari mergina parašo kiekvieną kartą į vis labiau ir labiau nutrintą sąsiuvinį ar knygutę.
Kažkada ir aš juos rašiau, kažkada vyliausi, kad tik tasai "dienoraštis" mokės mane suprasti ir užjausti.
Sakiau aš jam, kaip man sunku, o kartais ir kaip smagu.
Džiaugėsi ir liūdėjo jis kartu su manimi, bet taip nieko ir neištarė...
Regėjo tie popieriaus lapai visą mano širdį, puikiausiai suprato kaip man sunku ir kaip dažnai noriu viską užbaigti... Bet užuojautos nenorėdama jos ir nesulaukiau.
Liejau ašaras ir mėlynai juodą rašalą
Tryniau ir plėšiau neįtikusius posmus ir žodžius, bet puikiai žinojau - iš gyvenimo visko taip lengvai neišplėši...
Galiausiai mano dienoraštis pradėjo jaustis vienišas, nebe sulaukė iš manęs nei žodžio, o tai galėjo būti ir jo kaltė... Jam paskyriau daugiausiai viso savo nugyvento laiko, o jis į tai atsiskaitė tylėdamas ir priimdamas mane, galiausiai neliko nei manęs, nei naujų jausmų dovanojamų puslapiams.

Jo akys

Kai pamačiau jo akis - Sustingau
Norėjau sulaikyti ir jį, paprašyti palaukti.
Gaila, jisai nesustojo ir tos akys išnyko, nors sapnuose jas vis dar regiu ^^
Jos šypsosi, o kartais ir liūdi kartu su manimi.
Dažnai jos spindi ir taip suteikia man jėgų, vilties.
Vilties, kad vėl pamatysiu jį ir jo akis...
Aš tikiu, kad tai įvyks ir tada nepabijosiu prie jo prieiti,
Gal net prabilti...
Nebijosiu pažvelgti tiesiai, į tas nuostabias AKIS

Manasis Jaejoong

Manasis Jaejoong

Manasis Jaejoong – šiandieną vėl sapne tave regėjau. Tu šypsojaisi ta savo akinančia šypsena kuria aš taip dievinu. Tavo balsas skambėjo lyg šilko prisilietimas, aš skendau tavo akių gelmėse, jos tokios nuostabios ir tokios pražudančios...
Vos tau priėjus arčiau, pajutau, kaip manuoju kūnu nubėga daug mažų skruzdėlyčių, o pilve suktis pradeda drugeliai... Tai buvo nuostabu.
Tu ištiesei savo ranką ir padavei man savo švelnų ir tvirtą delną į kurį aš įsikibau lyg maža mergaitė į tėvelį. Priglaudęs savo karštas lūpas,kurios taip skaniai kvepėjo persikais ir avietėm, pabučiavai man į žandą ir švelniu balseliu ištarei ‘‘Aishiteru‘‘. Aš jau norėjau taip ir numirti, tokia mirtis man būtu priimtina, bet tada likčiau be tavęs...
Aš tylėdama apsikabina tave, jaučiau tavo kvepalus kurie man taip patinka, lyg mažytis šunytis pasitryniau į tavo krutinę, o tu švelniai paglostei manuosius plaukus.
Lėtai kilstelėjau galvą, ir atsargiai pravėriau savo lūpas ‘‘Jaejoong... Aishiteru‘‘ sumirksėjau ašarų kupinomis akimis. Tu taip maloniai nusišypsojai ir savo malonumą teikiančiais pirštais nuvalei skruostais riedančias, mano ašarėles.‘‘ Mažiau verki manoji Bishojo‘‘ ištarei su linksma gaidele balse, o aš sukikenau lyg mergytė pamačiusi išsvajotąjį princą ant balto žirgo. Tai tave prajuokino... Žinai, šito juoko galėčiau klausytis lyg Cassis prieš miegą, ir jis man NIEKADA neatsibos. Nebegalėjau atitraukti akių nuo tavęs, tu atrodei toks didelis, lyg valdovas kurį visi myli neverčiami, aš buvau ta, kuri tave mylėjo labiausiai iš visų, buvau ta, kuri pasiryžusi dėl tavęs atiduoti savo širdį bet kam, kad tik liktum saugus. Ak kaip norėjau tau tai imti ir pasakyti... Bet staiga, tau už nugaros pamačiau kylant saulę ir pradėjau verkti lyg viskas būtu žuvę“ mano saldainis... pavogė..“ norėjau rėkti, bet tai būtu buvę taip vaikiška... aš šokinėjau vietoje purtydama galvą ir trindama ašarotas akis...
“Bishojo – Ai mano, nesijaudinki, vos ši saulutė nusileis, aš vėl laikysiu tave už rankutės. Gomen Nasai kad jau palieku tave šioje klampioje dienoje, bet taip turi būti. Prižadu, tavęs nepaliksiu“ tu dar syki nušluostei man ašaras ir paskutinį sykį šią naktį pabučiavęs į
kaktą išnykai. Aš rėkiau, kad tai tiesiog Chigao, bet niekas negirdėjo. O kai saulutė buvo virš manęs, pasitrynusi akytes savo mažais kumštukais išlipau iš lovytės
ir pasiėmusi tavo lėlytę pradėjau šukuoti jos plaukus, kartodama, kad jau tuojau išlys mėnuliukas, o mano mamytė nusiūs mane miegučio, ir aš vėl pamatysiu tave mano prince ant balto žirgo.

Manasis Jaejoong 2

Vos nusileidusi saulė man pranešė, kad jau tuojau grįšiu pas tave manasis Jaejoong... Jau neriuosi į sapnų gelmes...
''Konichiwa Ai mano'' surikau bėgdama į tave, tu lėtai pasisukai šypsodamasis kaip niekada gražiai ir šiltai. Sustojusi vos porą metrų nuo tavęs, aš
spėjau užsimiršti apie viską, net apie karštą kakavą laukiančią manęs ant stalelio.
''Sveika sugrįžusi'' pratarei be galo aiškiai, o nuo tavęs padvelkė maloni šiluma... O taip! Tu daug karštesnis ir saldesnis už mano kakavą.
''Mažyte, pasiilgau tavęs'' pasakei mane apkabindamas ir priglaudęs lūpas prie mano plaukų. Aš tave stipriai apkabinau, kaip neįkainojamą vertybę,
paslėpiau savo menką veidelį tavo marškiniuose. Tu susijuokiai lyg berniukas, nejaugi aš priverčiau tave juo pasijusti ? Pakėliau savo tiesiog spindinčias akis ir pažvelgiau į tave ''Tu vis dar toks pat'' tyliai pasakiau, o tu šiek tiek prisimerkęs šyptelėjai. ''Ką turi galvoje, Bishojo?'' Ak, aš pasijutau dar mažesnė nei esu... Tu suėmei mano ranką ir pakelei aukščiau, kojom nebesiekiau žemės - o gal man tik vaidenosi ?
''Bishojo, tu tokia mažytė'' Jaejoong, tu ir vėl pradėjai juoktis, nejaugi iš manęs ? Bet kodėl ? Aš nunarinau akis, nežiūrėdama į tave jutau kaip pasikeičia tavasis veidas, galėjau girdėti tavo viduje knibždant nesusipratimą... Pajutau, kaip tavo švelnūs pirštai nuslydo manuoju skruostu, mano oro šaltiniai prisipildė tik tavojo aromato... Aš sudrebėjau ir atsargiai pažvelgiau į tave. Tu buvai nusiminęs, aš persigandau. Ar gali būti, kad aš kalta dėl to, kad tave kankina liūdesys ? Manosios akys prisikaupė ašarų nuo šito vaizdo... Tu atsargiai pravėrei savo burną ir tyliai pasakei ''Atleisk''.
Žemė ir dangus pradėjo maišytis, jutau, kad mane liečiančios tavo rankos nyksta. Aš nieko nesakiau, nors man buvo skaudu, bet tiesiog nenorėjau tavęs jaudinti ir liūdinti savo vaikiškumu... Nusukusi akis nuo tavęs aš laukiau, kada gi tu išnyksi... Jutau, kad kažką nori man pasakyti, bet nenorėjau to girdėti...
Tu išnykai palikdamas tik blankų šios nakties prisiminimą. Aš gulėjau atmerkusi akis, bijodama užmigti...

Jaejoongは - 今日も夢の中で私はあなたを見た。あなたはそのまぶしい笑顔を浮かべた彼の私は大好きです. あなたの声はシルクタッチのような音、私は深い関係を中断目午前、彼らはこのような、そのような殺害美しい...

とすぐに私が近づいて、私は私の体のように感じてきたように、小さなアリの多くを実行し、胃の中に蝶回転を開始する...それは驚くべきものだった。

あなたの手を差し伸べると私把握することが彼の優しい、しっかり手のひらを与えた父親の少女私のようなこと。その熱い唇でシェルタードは桃とラズベリーのようにおいしい香りと、柔らかい声頬にキスをしたと言う愛してる''.''私はそう死ぬことを、私の死が許容されると、と思っているが、私はあなたなしでわよ...

私は胸に私のちっぽけな犬を押した場合は、優しく髪を撫でるながら沈黙の中で私が抱擁を、私は私に香水を感じたように、です。

ゆっくりと、頭で支えられ優しくお口の中を通っ''Jaejoong Aishiteru“ 私は、涙が目のフルと述べた。あなたはとても親切に微笑んだ彼の指が頬を転がす楽しいを提供し、私の涙で総なめにした。''以下美少女マイページ人を泣きながら、''変な声で酉、私は夢の少女のように笑いながら白い馬の王子様を見たと言う。それはあなたは笑いながら...あなたが知って、私は就寝時にカシスのようなこの笑いを聞いて、彼は絶対に退屈していると私に語った。もはやオフあなたの場合は、その偉大な、すべての愛の支配者のように見える彼の目を講じなけれでしたを余儀なくされる、私は1つの場合はすべての最も愛された、私はあなたの誰thatだけが安全歩先を行くあなたの心を与えると判断されたものだった。ああ、私はそれを取ると言うしたかったどのように...しかし、突然、私がスピンオフし、太陽を見ましたかのように、すべてが"私の甘い破壊されて泣き始めた...私は"私は悲鳴をしたい..を奪われたが、それはとても幼稚されているだろう...私の代わりに跳ねて頭を振り、あなたの目を涙こすり...

"美少女 - おやおや、ただ座っこの日に行く心配しないで、私は再び手のためのあなたを保持します。ごめんナッソーは、既にこの日を残しているが、それはする必要があります浅い。私が消える約束額をしません残して、私の涙を"は再び消滅しは、彼にキスをした夜、再び最後にあなた。

私は、それだけでChigaoを叫んだが、誰もそれを聞いた。そして、太陽は、上記のだと私が開か彼女のを得るのうち取り上げ多孔ベッドをとかすようになった人形を、ヘア月を、繰り返し、すぐに浸すことはすでに、私の母がスリープ状態になる私が送信し、再び私は馬白参照して王子を、私の。

Amžiams

Sakurų žiedai, lengvai skriejantys vėjyje
Ir ramiai ošiantis gyvenimo vandenynas.
Gal sustoti ir ramiai pasigrožėti ?
Ar bėgti ir nekreipti į nieką dėmesio ?
Pakėlusi galvą aukštyn, į visą matantį, spinduoliuojantį žydrą dangų, aš sustoju.
Sustoju laukdama, kažko,
Kažko, kas man primintų dėl ko gyventi.
Kažko, kas galėtų mane sujudinti ir priversti džiaugtis tuo, ką turiu.
Bet ar tas kažkas ateis ? Pasirodys ?
Tikriausiai greičiau manuoju kūnu perbėgs šiurpas,
Šiurpas dėl kažkur netoliese esančio truakinio...
Gal jau dabar būtų tas pats metas patraukti mano kūną nuo šaltų, matalu atsiduodančių bėgių ?
Patraukti kūną, kol jis galutinai nepasiliko čia įrėmintas.Amžiams
Vėjas plūstelėjo man į nugarą ir suvėlė manuosius plaukus.
Išvydau pro mane skriejančius Sakurų žiedus,
Jaučiau naustabų vandenyno kvapą,
Norėjau nusišypsoti ir ištiesti ranką į juos,
Bet jau buvo per vėlu...
Mano kūnų perbėgo tvirtas šiurpas ir galiausiai likau čia,
Čia kur ir stovėjau.. Amžiams

Koks,Ko,Ką ?

Šiandien mokykloje, per Lietuvių pamoką mokytoja uždavė tris, atrodo lengvučius klausimas "Koks esu, Ko noriu, Ką galių ?" Atrodo viens du ir atsakyti, bet šie klausimai privertė mane susimąstyti.
Nejaugi mes visi tiksliai žinom kokie ęsam ir labai gerai save pažįstam ? Nejaugi bet kuris iš mūsų galėtų atsakyti ko aš noriu, tikiuosi, trokštu... Nejaugi viskas taip paprasta, argi vien išgirdus klausimą galimą į jį atsakyti be jokių dvejonių ar apmąstymų ? Aš nežinau... Man tai padaryti nebuvo lengva, bandžiau kurti ar bent jau įsivaizduoti kaip viskas yra, bet kuo daugiau rašėsi, tuo beviltiškiau viskas atrodė...
Klausimas " Ką galių " ? iš viso privertė nuleisti rašiklį ir žiūrėti į tuščią sąsiuvinio lapą... O ką aš galiu ? Kalbėti, rašyti, svajoti.. Mylėti ? Galiu gyventi, bet ar tikrai ? Aš galiu meluoti sau ir kitiems, galiu bėgti nuo tiesos, slėptis nuo pasaulio siunčiamų skausmų ir apgaulės.. Bet kas iš to ?...
"Koks esu, Ko noriu, Ką galių ?" - trys klausimai privertę mane suklusti ir atidžiau pagalvoti apie savo gyvenimą, kurio pasirodo aš visai nepažįstu...