Sakurų žiedai, lengvai skriejantys vėjyje
Ir ramiai ošiantis gyvenimo vandenynas.
Gal sustoti ir ramiai pasigrožėti ?
Ar bėgti ir nekreipti į nieką dėmesio ?
Pakėlusi galvą aukštyn, į visą matantį, spinduoliuojantį žydrą dangų, aš sustoju.
Sustoju laukdama, kažko,
Kažko, kas man primintų dėl ko gyventi.
Kažko, kas galėtų mane sujudinti ir priversti džiaugtis tuo, ką turiu.
Bet ar tas kažkas ateis ? Pasirodys ?
Tikriausiai greičiau manuoju kūnu perbėgs šiurpas,
Šiurpas dėl kažkur netoliese esančio truakinio...
Gal jau dabar būtų tas pats metas patraukti mano kūną nuo šaltų, matalu atsiduodančių bėgių ?
Patraukti kūną, kol jis galutinai nepasiliko čia įrėmintas.Amžiams
Vėjas plūstelėjo man į nugarą ir suvėlė manuosius plaukus.
Išvydau pro mane skriejančius Sakurų žiedus,
Jaučiau naustabų vandenyno kvapą,
Norėjau nusišypsoti ir ištiesti ranką į juos,
Bet jau buvo per vėlu...
Mano kūnų perbėgo tvirtas šiurpas ir galiausiai likau čia,
Čia kur ir stovėjau.. Amžiams
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą