Šią popietę sapnavau sapną.
Sapnavau, kad netekau sąmonės ir skendau savo vonioje...
Nespėjo prabėgti gyvenimas prieš mano akis, tiesiog lėtai užsimerkiau ir dingau...
Girdėjau, kaip kažkieno balsas šaukia mano vardą
Jutau, kaip kažkieno rankos kelia mano suglebusį kūną iš vėstančio vandens...
Nežinau, kodėl man buvo lemta užmigti tame viską naikinančiam vandenyje,
Bet ir nežinau, kodėl man buvo lemta pabusti...
Ilgai kamavausi tarp tamsos ir šviesos labirintų,
Ilgai kankinausi bandydama suvokti garsus...
Po ilgų savo klajonių ir dvejonių, pajutau švelnius prisilietimus kurie lyg elektros šokas vertė mane suvirpėti,
Lėtai ir sunkiai slinkau kankinama dvejonių...
Galiausiai pasiekiau visko pabaigą ir atsargiai pravėriau savo akių vokus.
Prieš akis spindėjo rudos, ašarose paskendusios akys...
Nežinojau kieno jos, nepažinojau jų...
Galiausiai suvokusi, kad tai tos akys kurios mane išvedė iš tamsos ir amžinos tylos....
Prabudusi nesusigaudžiau, ar pabudau iš sapno, ar tiesiog iš amžinybę trukusios komos...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą