Niekada negalvojau, kad mano pasaulis taip netikėtai, taip staigiai ir visai neperspėjęs apsivers.
Niekada net nebūčiau galėjusi pagalvoti, kad vieną akimirką liesiu ašaras, o jau kita būsiu laimingiausias žmogus visatoje.
Ir viskas tik dėl to, kad netyčia tu užsispoksojęs užkliuvai už mano ne vietoje padėtų kojų,
Ir viskas tik dėl to, kad tu norėjai sužinoti, kodėl verkiu lediniam vėjui pučiant.
Tavo šiltas balsas ir jausmų kupinos akys iš karto mane pakerėjo,
Privertė nustoti verkti, laikyti tavo ranką ir šypsotis.
Tavo susirūpinimas, mane vertė susimąstyti, kodėl iš tiesų aš pradėjau verkti,
O tavo mėginimas priversti mane pamatyti pasaulį geresnį, visai išvedė mane iš proto.
Visai aš negalvojau apie tai, kaip kada nors tave laikysiu kažkuo daugiau nei draugu,
Nerūpėjo man mintys apie tai, kad kažkada ateis laikas, kai mūsų lūpos susitiks ne tik žodžiams.
Aš tik mąsčiau, iš kur tu ? Ar gali angelai egzistuoti iš tiesų ? Ar tu esi tas, kuris turi priversti mane vėl gyventi?
Aš galvojau, kodėl viskas susiklostė būtent taip, būtent tada, kai nieko daugiau nenorėjau.
Mano ašaros prarado bet kokią prasmę, tad daugiau jų neliejau ir neraudojau,
Mano drebantis balsas tapo linksmas ir gyvybingas, jis džiaugėsi tuo, ką gavo.
Mano suledėjusios rankos taip šiltai gulėjo tavų rankų apsuptos, kad ir šiaurys man nebuvo baisus,
Na, o mano protas, nuo minčių apie mirtį ir kitokius debilizmus perėjo prie šviesių, vaivorykštėmis apipiltų minčių ir naujų svajonių.
Svajonių, apie tai, kad galėsiu su tavimi pakalbėti dar minutę,
Svajonių, kad išgirsiu tavo juoką dar kartą ir galėsiu pasakyti sau
"Man viskas gerai. Aš gyvensiu. Esu viskuo patenkinta. Pasaulis šiandien nuostabus!"
Svajonių, kad turiu dėl ko gyventi ir vėl.
Ir tos svajonės pildėsi, tikrai.
Aš girdėjau tave juokiantis gal geras dešimt minučių,
Dar daugiau kartų girdėjau, kai tu manęs klausiai kažko, ko dar niekas neklausinėjo.
Aš su tavimi kalbėjausi ilgai, nenuobodžiai ir pasaulis man atrodė Idealus.
Na, o štai dabar, po metų, dviejų, trijų...
Mes vis dar kalbamės kaip pirmą dieną,
Tu man vis įrodinėji, kad pasaulis ir gyvenimas turi prasme.
Ir aš tavimi tikiu, aš esu dėl to laiminga ir tokia rengiuosi likti.
Amžinai.
Kol tau manęs tokios reikės.
Kol tu norėsi šalia tokios manęs būti.
Kol mano sapno neišblaškys saulės spinduliai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą