Nedidelėje pasakų šalyje,
Ten - kur mano širdis amžinai jautėsi gerai.
Gyvenai tu, mano pasakų prince,
Su savo neapsakoma šypsena ir meilės kupina širdimi.
Kai išaušdavo naktis,
Tu stovėdavai po mano langu ir dainuodavai lopšinę.
Kai pakildavo saulė,
Aš rinkdavau gėles po tavais langais ir dainuodavau dainas.
Tu priklausei nakčiai,
Ir jos pavaldiniams.
O aš buvau dienos dukra,
Ir saulės dešinioji ranka.
Mums pagal viską,
Nebuvo lemta susitikti.
Mudu neturėjom,
Net būti kartu.
Bet tavo lopšinės mane žavėjo,
O balsas traukė prieiti arčiau.
Žinojau, kad ir tu manim žavėjaisi,
Ir norėjai pažvelgti į akis.
Aš norėjau pamatyti tavą šypseną,
Apie kurią girdėjau kalbant kitas merginas.
Norėjau išvysti tavas akis,
Kurios kiek girdėjau buvo lyg vandenynas ramus.
Iš tavo dainuojamų dainų prieš miegą,
Gerai suvokiau kas tavo širdyje.
Aš tiesiog norėjau leisti tau pažvelgti į mane,
Norėjau laikyti už rankos, nes ir tu to troškai.
Tas netikęs įstatymas,
Neleidžiantis mums niekada susitikti.
Ta pati saulė, kuri nedraugavo su mėnuliu,
Jie mums draudė net išeiti kartu į vieną erdvę.
O mudu juk gyvenom,
Po tuo pačiu dangum...
Kaip buvo nuostabu,
Kai vieną naktį per miegus.
Iš tavo dainos aš supratau,
Kad jau laikas pamiršti namus.
Kaip buvo nuostabu,
Surikti po tavo langu.
Kad tave aš myliu,
Iš širdies gilumų.
Tą nelemtą akimirką,
Kai mėnulis jau rengėsi mainytis su saule.
Aš bėgau link kalvos,
Ant kurios stovėjai tu.
Pagaliau! Pamačiau!
Tą tavo šypseną... Tas akis.
Pagaliau, laikiau tave už rankos,
Ir galėjau padėti galvą ant tavo peties.
Bet niekada, oi niekada,
Net baisiausiam košmare.
Nesapnavau tokios pabaigos,
Nesugalvojau, ką gali reikšti tos taisyklės.
Mėnulio vaikui neleista žavėtis saulės dukra,
O man, neleista žavėtis tavimi.
Nesitikėjau, kad užsitrauksim neapykantą Dievų aukščiausių,
Nemaniau, kad jie mus amžiams pražudys ir į dulkes pavers...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą