Ačiū

Kaip ir kiekvieną kartą aš pabudau tavo glėbyje ir nenorėjau iš jo atsikelti. Prisiglaudusi arčiau ir padėjusi galvą ant tavosios krūtinės giliai įkvėpiau nuostabaus aromato. Jau nežinojau, ar tu specialiai kažkuo kvepintis pradėjai, ar tai tiesiog kvapas, kurį tu vienas spinduliuoji – bet tai varo mane iš proto. Stebėdama tavo ramų veidą aš galiu jaustis rami, o žvelgdama, kaip lengvai virpa tavo vokai, visai nepabijau paliesti tavus plaukus, perbraukti per juos pirštais.

-Amžinai lik su manim... ,- tyliai sumurmu ir užsimerkiu. Klausytis tavo ramaus ir gilaus kvėpavimo, man yra didžiausia palaima, tai geriau, nei klausytis lengvų lietaus lašų beldimosi į langą.

-Lik su manimi ,- išgirstu tavo balsą ir pramerkiu savas akis. Tu pabudai ? Ar tai tik mano vaizduotė ? Tavo vokai užmerkti, kvėpavimas tas pats, bet tavosios rankos mane suspaudžia glėbyje daug stipriau. Priverčiu nusišypsoti, tai apsimetėlis. Lengvai kumšteliu tau į šoną ir su pasigėrėjimu stebiu kaip prasimerkia tavosios akys.

-Ką ten sakei ? ,- tyliai paklausiu bijodama išbaidyti ramią ir tokią malonią tylą. Tu pats nieko nesakai, tik žvelgi į mane, o nuo to žvilgsnio pradeda stipriau trankytis manoji širdis.

-Tu tikriausiai niekada negalėsi ramiai į mane žvelgti ,- pasakai uždėdamas ranką prie mano krūtinės, šiek tiek prisimerkdamas ir nusišypsodamas. Ne tik mano širdis, bet ir kvėpavimas, ir pulsas, viskas šokteli link pamišimo. Už ką tu su manimi taip elgiesi ?

-Aš...Tiesiog... ,- nežinau ką sakyti, noriu amžinai žvelgti į tas akis ir nepaisyti to, kad visa šitai mane žudo.

-Žinai, o aš ir nenoriu, kad tu reaguotum kitaip ,- vėl prabilai. Šiandien jau pasakei daugiau, nei per visą vakarykštę dieną ir aš dėl to laiminga. Ačiū, kad leidi man jaustis laimingai ir neliūdėti. Lengvai atsikvepiu ir panardinu savo veidą tavosiose rankose kurios švelniai palietė mano skruostus.

-Tu man labai brangus ,- ištariu, lyg pirmą kartą ir skruostais pajuntu riedant ašaras. Nevalyk jų – pagalvoju ir esu patenkinta, net tu leidi joms tekėti toliau.

-Žinau.

Cha, tikriausiai turėčiau nusijuokti dėl tokio atsakymo, nes tu save myli tiesiog per daug. Bet nesijuoksiu, nes man gera, kad tai žinai.

-Nebeverk, tai išvarys mane iš proto ,- tai sakydamas paglostai manuosius plaukus ir priglaudi lūpas prie vienos iš riedančių ašarų. Na už ką verti taip mane jaustis ir trankytis mano širdį ? Kodėl negali palaukti, kol savo jėgomis iškeliausiu iš šio pasaulio.

-Atleisk ,- ištariu šlapiomis, nuo ašarų akimis. O kam kalbėti lūpomis, kai viską pasako žvilgsnis.

-Neturiu už ką ,- balsiai atsakai tu ir supini mudviejų pirštus...

Tokie paprasti, neypatingi, kiekvieno girdimi ir sakomi žodžiai tiek man, tiek tau tada buvo brangūs. Gal mes vienas kitą mylėjom kiek kitaip, nei galėjom pagalvoti, gal tą meilę suvokėm kiek pavėluotai, bet aš buvau patenkinta. Patenkinta tuo, kad nepaleidai manęs iki paskutinės mano minutės, kad likai prie manęs ir tvirtai buvai apkabinęs.

-Kim... Už viską tau dėkoju ,- ištariau virpančiomis lūpomis ir dar tada, kai mano akys pradėjo merktis mačiau tave, tavo veidą artėjanti prie manojo ir tavo lūpas, taip atsargiai, lyg būčiau trapiausias porcelianas, taip atsargiai, lyg bijotum mane sužeisti, prisiliečiant prie mano lūpų.

Koks keistas tas mūsų pirmas ir paskutinis bučinys, apie kurį svajojau nuo tada, kai paėmei mane už rankos...