Praėjo tiek daug laiko ir štai, aš
pagaliau baigiau mokyklą. Jausmas, kad pagaliau tapau savo likimo kalviu buvo
nuostabus. Nenuostabu, kad jau kitą dieną po to, kai gavau į rankas atestatą,
aš stovėjau oro uoste su lagaminu ir bilietu rankoje. Širdis negalėjo sulaukti
tos minutės, kai sėdėsiu lėktuve, žvelgsiu pro nedidelį jo langą ir tarsiu
sudie savo šaliai. Dar labiau negalėjau sulaukti, kada vėl išlipsiu pasitikti
saulės kitame pasaulio krašte, kada vėl pamatysiu tave, mano brangus vaikine...
Kai jau lipau iš lėktuvo,
suvokiau, kad man baisu. Rankos pradėjo drebėti, vos nulaikiau savus daiktus.
Apsidairiau po šalį, į kurią atsivilkau ir sunkiai atsidusau. Ne pirmas kartas
kai čia esu, bet kažkodėl jaučiausi tikrai ne taip, kaip turėčiau. Suėmiau save
į rankas. Pasigavau taksį ir įsėdusi vidun nurodžiau reikiamą adresą.
Važiuojant įvairiomis gatvėmis ir gatvelėmis, stebėjau viską aplink. Dar
negalėjau sakyti, kad viską čia pažinojau, šiuo metu atpažinau tik greito
maisto parduotuvę, o daugiau viskas atrodė per daug svetima.
Kai taksi sustojo prie mano
nurodytos vietos ir vairuotojas padėjo iškelti manuosius lagaminus, aš likau
stovėti pakėlusi galvą aukštyn. Man buvo smalsu, ar tu jau namie. Nors gatvėse
ir tavo lange buvo tamsu, aš tikėjausi, kad rasiu tave tenai. Sugraibiusi
kišenėje tavo paties duotus man raktus, žengiau pro pagrindines duris.
Pirmiausiai į mane keistai pažvelgė administracijoje dirbantis žmogus, bet kai
jis nepriėjo, susitupėjau
žengti tolyn. Įlipusi į liftą nuspaudžiau šešto aukšto mygtuką ir niūniuodama
lifte grojančią dainelę kilau aukštyn.
Durys prasivėrė labai tyliai, lyg
nenorėdamos sukelti visų buvusių čia ant kojų. Tvirčiau rankose suspaudžiau
lagaminų rankenas ir žengiau kelis žingsnius koridoriumi. Ranka nekilo rakinti
tavų durų, bet susikaupiau, įkvėpiau oro ir įkišau raktą į spyną. Po nejaukios
pauzės pravėriau duris ir žengiau vidun.
Vos patekus vidun, dvelktelėjo
malonus ir taip gerai pažįstamas tavo kvepalų kvapas. Plačiai nusišypsojau. Jau
galėjau matyti tave, nusišypsantį ir mane apkabinantį. Nors turėjau pati sau
pripažinti, nežinojau net ko laukti. Gal tu mane išvarysi, gal tiesiog
pasveikinsi atvykus ir tiek... Net nežinojau ar tu jauti man tai, ką aš tau.
Vis dar buvau bailė tau prisipažinti, nors mudu ir buvom draugai... Palikusi
lagaminus prie durų, nusiavusi
batus aš ant pirštų galų žengiau per pagrindinį kambarį link tavojo.
Nežinojau ar belstis ar ne. Nusprendžiau, kad neverta ir pradariau duris.
Kambaryje buvo tamsu, švietė tik laikrodis ir jo dėka aš išvydau tavo veidą.
Man tikrai sulinko kojos, jau atrodė prasmegsiu, bet ne...Žengiau arčiau ir dar
arčiau, atsargiai prisėdau ant lovos, paliečiau tavo ranką. Tu tik krūptelėjai
lyg sujudintas nejaukaus vėjo. Nusišypsojusi nusprendžiau prigulti šalia, tad
taip ir padariau. Atsargiai, ant paties lovos kraštelio aš priguliau šalimais
tavęs, su šypsena veide stebėjau tavo veidą ir perbraukiau pirštais per tavus
plaukus. Tavo akys sukrūpčiojo, bet tu pats toliau miegojai ir aš galėjau tuo
pasimėgauti.
-Jaejung... ,- labai tyliai
pasakiau ir perbraukiau pirštais per tavo lūpos, o tada, tada pamačiau kaip
labai lėtai, iš gilaus miego ir sapnų pasaulio, prasimerkė tavosios akys. Jos
žvelgė tiesiai į mane ir tada tavo veide suspindo tokia nuostabi, mylima ir
labai pasiilgta šypsena.
-Sveika sugrįžusi ,- išgirdau
sakant tave ir negalėjau susilaikyti. Apsiverkiau, apkabinau tave ir nenorėjau
paleisti. Troškau pabučiuoti ir pagaliau išrėkti, kad tave myliu.
Tavuosius pirštus pajutau savo
plaukuose, lūpas ant kaktos ir jau norėjau pasikelti, bet vos mano akys
pamėgino tave įžvelgti dar kartą, tu dingai. Išgaravai lyg rūkas ir aš likau
viena, šaltoje, vienišoje lovoje.
-Doushite!
Surikau ir susigūžiau į
kamuoliuką. Manu skruostais ritosi ašaros. Prieš tai jos buvo laimės, dabar
skausmo ir vienatvės. Gerai suvokiau, kad jau nebūsiu tavo glėby, kaip kad
buvau prisiminimuose, gerai suvokiau, kad mudu daugiau nesusitiksim...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą