~~~
Tavo akys, lūpos..Veidas..Atrodo, gerai tai pažinojau,
atrodo, tu buvai tas, kurį pažinau geriau, nei save..Prabėgo metai jau
dveji ir dabar mes svetimi. Sutinku dar karts nuo karto tavas akis
gatvėje, bet tu į mane net nepažvelgi, kaip į žmogų, kurio vardą dar
meni. Dažnai sau sakau, pamiršau, bet dar dažniau tave sapnuos pamatau.
Sunku pamiršti, drauge patirtas gražias akimirkas, drauge stebėtas
žvaigždes, linksmus pasibuvimus prie vandens. Sunku pasakyti sudie
dainoms, kurias drauge atradom ir pamilom, taip sunku su viskuo
išsiskirti..Sunku pripažinti, kad mes jau svetimi..Tu ne tas, aš ne ta,
nors atrodo, nesikeitėm visai.
~~~
Dangų ir mano ramybę sujudino trankus griaustinis. Į langą pradėjo
belstis šaltas vėjas ir lietaus lašai. Plačiu pramerkiu akis.
Priglaudžiau delną prie stiklo. Ilgai žiūrėjau į tuos, taip lėtai langu
žemyn besileidžiančius lašus. Užmerkiau akis. Giliai įkvėpiau ir vėl
atsimerkiau. Lange, tarp lietaus lašų, išvydau tave. Ryškios melsvos
akys, dėl vandens įgavusios dar ryškesnį atspalvį, žvelgė tiesiai į
mane. Suskaudo širdį. Priglaudusi skruostą prie šaltojo lango,
pravirkau. Tavasis veidas pradėjo nykti, jį žemyn su savimi tempė
lietaus lašai. Manosios ašaros prisidėjo prie jų. Per dangų eilinį sykį
perbėgo trenksmas, sujudino jis manojo lango stiklą, to dėka niekas
neišgirdo manų liūdesio aimanų. Sunkiau atsidusus nuslydau palei langą
drauge su lašais žemyn. Drauge su jais ir tavuoju veidu. Netikėjau ir
netikėsiu, kad mums daugiau nelemta bus susitikti, netikėsiu, kad
išsiskyrėm amžiams. Kol lietuje sugebėsiu tavo veidą regėti, tol
tikėsiu, jog mudu vėl būsim kartu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą