Aš dar pamenu, kaip kažkada tu laikei mane už rankos ir šypsojaisi akinančia šypsena
Ak, kaip tada man buvo gera gyventi.
Žinau, sakiau, kad tu man nerūpi ir net nepatinki, bet žinoma aš pamelavau,
Ech, na kas gi to nedaro bijodamas likti sužeistas ?
Kas be ko, galiausiai pasiryžau ir aš pasakyti, kaip labai tu man patinki
Ir kaip labai aš noriu būti su tavimi.
Būdama su tavimi, nei karto nepagalvojau, kad kažkas gali susirituliuoti ne taip...
Ne taip pasakytas žodis ar padarytas judesys, ir viskas...
Dabar štai sėdžiu po naktiniu dangumi ir žiūri į žvaigždes, kurias kažkada skaičiavom kartu,
Žvaigždes, kurių vieną net pavadinai manuoju vardu.
Žvelgiu į jas jau be tavęs, nes tu kažkur už jūrų marių.
Žvelgiu ir bandau sugaudyti visas veidu byrančias sūrias ašarėles...
Jeigu tik nebūčiau per ilgai tylėjus, jeigu nebūčiau per ilgai slėpusi viską savy...
Gal dabar mudu vis dar būtumėm kartu, gal vis dar skaičiuotumėm milijonines žvaigždes...
Bet nieko jau nepakeisiu, tai žinau geriau nei bet kada,
Bet kartais, naktimis, aš pasvajoju, kad viskas gerai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą