Paskutinis kartas, kai regėjau krentančias snaiges,
Buvo tada, kai tu išvykai.
Nuo to laiko kiekviena žiema atrodė,
Lyg paprasta diena...
Manęs nebedžiugino skambūs varveklių ansambliai
Nei linksmos kalėdinės giesmės
Nuo to laiko pamiršau kaip džiaugtis,
Džiaugtis gyvenimu...
Paskutinis kartas kai linksma šokinėjau per balas,
Buvo tada, kai tu lakstei šalia su skėčiu ir šypsojaisi.
Nuo to laiko, gaivus lietus manęs nebe džiugina,
O ir balo nebevilioja kaip kadaise
...
Nuo tada, kai tu išvykai su ašaromis akyse,
Kartu išsidanginai ir mano širdį bei sielą.
-O tik jos ir mokėjo džiaugtis,
Be jų ir manęs nėra...
Be jų nėra MŪSŲ.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą