Nusileidžia palengva skraistė trapi.
Po skraiste, netikėtai lyg paukštė
Slepias meilė gili.
Slepias meilė gili.
Ji lyg tamsi naktis
Tokia pat paslaptinga ir tyli.
Tai Ji!
Visų bėdų priežastis.
Bet kas aš būčiau be meilės,
Be to nepakartojamo jausmo širdy
Kas aš būčiau be meilės
Tik kvailė ir viena kaip bailė ( o gal varlė?).
Tad kai meilę sutiksiu kely,
Pulsių ją, kaip kad puoliau tave.
*
Nubudo many keistas jausmas,
Drugys jį noru gyventi vadino.
Sumišus žvelgiau į bedugnę galingą,
Masčiau ,- gal jis visgi teisus.
Žengiau žingsnį ir dar vieną,
Atgalios, toliau nuo gilios prarajos.
Netikėtai, pati nesuvokdama savęs,
Aš supratau - jog dar noriu gyventi.
Gyventi, kaip kad gyveno pasakų herojai,
Mylėti, kaip mylėjo Romeo ir Džuljeta.
Svajoti, kaip tai daro maži vaikai,
Ir tikėti, kad visam tam sunkaus galo nebus.
Dėkinga žvelgiau, į tą drugį spalvingą
Ir jam padėkoti garbingai norėjau.
Bet vos sulaikiau jį rankom savom
Aš supratau, kad jau per vėlu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą