Rudens lapais užklotas kelias,
Neaiškus takas, link tavo kapo.
Palengva krintantys lapai,
Tai sudužusios mano viltys.
O tu taip branginai laiką,
Ir jo akimirkas keistas.
Lyg gyvenantis tik vieną dieną,
Tu sugebėjai džiaugtis viskuo.
Tu nemokei manęs mylėti rudens,
Lygiai taip, kaip aš nemokiau tavęs mylėti save.
Galiausiai nukritus paskutiniams lapams,
Ir aš kaip tu suvokiau visko svarbą.
Meilė tavo skirta tik gamtai,
Buvo ir man užslėptai įteikta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą