Yra sakoma, kad kiekvienam menininkui, rašytojui, išskirtinio mąstymo asmeniui reikia savos mūzos. Mūzos, kurios dėka pasireikštų nuostabiausios mintys, geriausi darbai ir meno kūriniai. Kartais mes kiekvienas pagalvojam, kaip būtų šaunu turėti mūzą šalia savęs, vieni imasi jos ieškoti, o kitiems, tokiems kaip aš, toji mūza pati pasimaišo kelyje. Visai netikėtai, net kai negalvojau apie mūzas ir panašius dalykus, mano kelyje pasimaišė mano mūza, kuri buvai TU. Vos tame pamačiau, mano širdis ir mąstymas pakito. Kiekvienas parašytas žodis būna skirtas tau, arba apie tave suraizgytas. Kai tau liūdna, mano mintys tik ir pinasi apie skausmą, kančią, nelaimingą meilę. Jei matau, kad tu šypsaisi, tai pasaulis man tampa daug gražesnis, mintys daug jaukesnės.
Giliai širdy pripažinti man nėra baisu - tu ne tik manoji mūza, tu žmogus brangesnis man už viską, ką turiu. Ir nors tu net nežinai kokią vertę man turi, aš vis tiek tavęs iš rankų paleisti negaliu, nes be tavęs nebūtų ir manęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą