Nenorėjau aš pykti, nenorėjau skausme šiandien paskęsti. Tyčia ant tavęs klykti nenorėjau, tyčia iš rankų stiklinės paleisti neketinau. Sukėlei tu man daug smausmo, vatgo, sunkių naktų. Privertei pažinti tai, kas yra netektis, vienatvė, išdavystė.

Vyliausi, kad kada nors ir meilės man suteiksi, juk aš jos tau daug daviau, tiesa?

Bijojau palikti, išeiti, negrįžti. Tavo būvimas pasauly vienam, man buvo nepakeliama mintis. Niekada nenorėjau tavęs vieno regėti, o skausmas tavo akyse mane žudė.

Na tai kodėl, kodėl neleidai man tavęs iki šiol mylėti, kjodėl atstūmei, duris parodei ?

Ar padariau ką ne taip? Pasakiau ką ne taip ? Paaiškink! Pirmą kartą per tiek laiko prašau tavęs, paaiškink man!