O, meile... Šaukiau aš tave

Ieškojau aš meilės, kai švietė pilnatis, nakti mėnulio:

-O, kur tu, meile mana?

Ar dar tebelauki manęs,

Ar tiki, kad ateisiu?

Prašiau Dievų, it pranašų kokių:

-Nušvieskit man kelią,pas meilę maną.

Ir kai nušvito negrįstas kelias,

Puoliau aš juo, tik pas tave.

-Aš čia, jau čia ,- surikau nakčiai gūdžiai,

-Aš čia, jau čia, ar matai tu mane?

-Aš čia, jau pas tave,- kaip niekada su meile,

Šaukti pradėjau jausmingai.

-Aš čia, jau čia ,- kartu kalbėti medžiai pradėjo,

-Aš čia, jau čia ,- kuždėjo žolė po mano kojom.

-Aš čia, jau pas tave ,- tyliai ištariau,

Su už kalnų kylančia saule.

Bėgau ir klupau, kad tik tave pasiek galėčiau;

-O, meile tu mana ,- tyliai aš kuždėjau.

Ir kaip dar niekad, kaip dar niekad,

Tave vieną mylėt rimtai pasižadėjau.

Kai skausmo ašaros mirgėt pradėjo,

Kai jau šaukti nebegalėjau, supratau.

Pasiekiau tave, o meile tu mana,

Pasiekiau ir amžiams likau aš drauge.