Balti bokštai iš toli,
Jau kviečia mus artyn.
Svetimų kalnų viršūnės nusileidžia,
Kad tik pasiekt galėtumėm jas.

Bet aš bijau,
Bijau labai.
Žengti pirmyn,
Kopti aukštyn.

Biaju tame kely paklysti,
Iš labai aukštai nukristi.
Baimė man kojas pakirst sugebėjo,
Ir dalgis aštrus ąžuolo šaknis.

Žinau, bijoti yra kvaila,
O ten kur dabar mane kviečia
Gali daugiau ir nieks nebelaukti,
Daugiau nė karto nepašaukti.