-Ei!
Surikau tą šaltą rudens naktį
Tirtėdama nuo lietaus ir ledinio vėjo,
Tikėjausi, kad pažvelgsi į mane...
Nesureagavai į mano šauksmą,
O mano kojas jau palaužė nuovargis.
Taip ir susmigau ant žemės,
Bet laikiau iškėlusi galvą - žvelgiau į tave.
-Kodėl!?
Klyktelėjau, kad nuo medžių nukrito paskutiniai lapai.
Norėjau išgirsti tavo atsakymą,
Norėjau sužinoti priežastį, kodėl išeini...
Tu nekreipei dėmesio, tolai nuo manęs,
Dar bandžiau tiesti rankas, bet jos buvo galiausiai prispaustos.
Mano valioje liko tik širdis ir akys,
Kurios negalėjo tavęs paleisti, nenorėjo.
-Palauk...
Ištariau, bet jau per tyliai, kad išgirstum.
Mano skruostu kartu su lietaus lašais nusirito ašaros,
Štai, pirmą kartą tu privertei mane verkti...
Ir štai tu sustingai, pasisukai,
Galiausiai žengei prie manęs.
Tikriausiai tave privertė taip elgtis mano ašaros,
Ašaros iš akių, kurios daugiau neatsimerks,
Nes širdis galiausiai sustojo išvydus tavo veidą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą