Something

Naktimis dažnai tenka galvoti apie tave,

Kažkodėl tai itin skaudu,

Lyg rožės spygliai kurie niekada nebūna švelnūs

Ir tas jų teikiamas skausmas,

Kurį sukelia mintys apie tave

Smenga tiesiai man į širdį...

Įstrigusi tarp minčių ir vilčių,

Apie tave ir mūsų džaiugsmą kartu,

Stengiuosi, kad viskas būtų tobula, idealu,

Ir nekreipiu dėmesio, kad man skaudu...

Tad pasakyk, kad galiu baigti,

Kad galiu tave pamiršti ir būti laisva.

Pasakyk, kad mano širdis vėl gali plakti savo ritmu,

Ir kad aš galiu egzistuoti ne vien dėl tavęs...

Pasakyk,

Kad tas skausmas kurį jaučiu pradings,

Kad jo nebeliks, kad jis nuvys,

Kaip galiausiai nuvysta rožės ir jų spygliai...

Pasakyk, kad viso to daugiau nejausiu...