Tas tavo kuklumas tikrai verčia mane sutrikti,
Na, o tavo žvilgsnis visai neteikia man jėgų.
Atsimeni, kažkada kūriau eiles, kaip dėl tavęs man pritrūksta oro ?
Ar kai linksta keliai ir širdis bando iš krūtinės iššokti ?
Teks tave nuvilti, pažeisti jau per daug iškilusią tavo savimeilę,
Jau nerūpi man tavo žydros akys ir širdžiai buvęs malonus juokas.
Man rimtai nusišvilpti į tuos tavo tipo rodomus jausmus,
Ir ypač į taip atsargiai pasakytus žodžius "Bet juk tu man patinki"...
Nesirengiu pulti atsiprašinėti, sakyti to ką ankščiau:
"Atsiprašau, kad tave pamilti nusprendė mano širdis"...
Kam jau rūpi kokius jausmus ar ką ten suteikia širdis,
Tikrai ne man, tik ne tada, kai visi į tai nusispjovė,
Tarp jų ir tu, tad nesidenk akių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą